Bursomis paprastai vadinami nemokami mokinių ir studentų bendrabučiai, kitados veikę prie jėzuitų kolegijų.

Bursose iš joms skirtų geradarių fundacijų tam tikras nepasiturinčių arba vargšų jaunuolių skaičius buvo aprūpinamas pastoge ir maitinimu. Bursų gyventojų kontingentas steigėjo galėjo būti apribotas tautybe (pvz., lietuviams skirta bursa), luomu (bajorų bursa) ar gimine (bursa Korsakų giminės nariams). Skirtingai nuo dabartinių bendrabučių, bursų gyventojai po paskaitų nebuvo paliekami likimo valiai: kiekviena bursa turėjo savo vyresnybę, kuri prižiūrėjo, kaip laikomasi kasdienio gyvenimo taisyklių, ir rūpinosi bursos gyventojų auklėjimu bei ugdymu.

Jėzuitai atsargiai žvelgė į bursų administravimą, suvokdami, kad tai reikalauja daug žmogiškų resursų, o naudos Jėzaus draugijos misijai atneša mažai. Todėl leisdami geradariams steigti bursas prie Vilniaus universiteto, jėzuitai ne visada apsiimdavo jas ir administruoti. Žinoma, kai kurios „tikslinės“ auditorijos bursos paprastai būdavo vadovaujamos jėzuitų. Pirmiausia – tai būsimųjų dvasininkų bendrabučiai, arba seminarijos; Vilniaus universiteto jėzuitai ilgą laiką (iki XVII a. vidurio) administravo Vilniaus vyskupijos seminariją (Universiteto g. 6) ir Vilniaus popiežiškąją seminariją, arba alumnatą (iki 1773 m.; Universiteto g. 4). Jose gyvenantys jaunuoliai, siekiantys kunigystės, drauge su kitais studentais klausė paskaitų universitete.

Muzikų bursa

„Tipiškai jėzuitiškos“ bursos, veikusios prie jėzuitų kolegijų ir prižiūrimos paties ordino narių, buvo muzikų, arba vargšų, bursos (bursa pauperum, bursa musicorum). Dauguma šiose bursose gyvenančių mokinių mainais už išlaikymą studijų metu mokydavosi muzikuoti ir tapdavo kolegijų kapelų nariais, giedančiais ir grojančiais kolegijų bažnyčiose per pamaldas. Būtent šios muzikų bursos, veikusios prie jėzuitų kolegijų, ir tapo vienu svarbiausių muzikinio švietimo židinių XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Galima spėti, kad daugelis provincijos bažnyčių vargonininkų ir kantorių savo „karjerą“ bus pradėję būtent čia. Likimo ironija: Jėzaus draugija, kuri labai atsargiai žiūrėjo į muzikavimą savo bažnyčiose ir draudė savo nariams užsiimti muzikos pedagogika, vargšų bursų ir samdomų mokytojų dėka Lietuvoje tapo bene svarbiausia muzikinės kultūros steigėja.

Nuo pat universiteto veiklos pradžios muzikavimu užsiėmė įvairių bursų gyventojai, drauge įpareigoti ir groti bei giedoti per pamaldas Vilniaus katedroje. Jėzuitai nebuvo itin patenkinti tokiu bursistų įpareigojimu, ir 1644 m. jėzuitas Mikalojus Kopecas paskyrė 10 tūkst. auksinų fundaciją atskiros akademijos muzikų bursos išlaikymui; ši fundacija leido gyvuoti muzikų bursai iki pat Jėzaus draugijos uždarymo 1773 m. Bursų prefektais buvo skiriami tėvai (t. y. kunigai) jėzuitai – šalia kitų einamų pareigų ir paprastai labai trumpam laikotarpiui. Pvz., 1644-1647 m. bursos ir choro prefekto pareigas ėjo filosofijos profesorius ir žymus retorius Mykolas Radau, 1674-1676 m. bursą administravo teisės prof. Pranciškus Kucevičius (vėliau – VU rektorius), 1689-1690 m. – spaustuvės prefektas Juozapas Rimgaila, 1710-1712 m. – pamokslininkas Paulius Beraškevičius, 1722-1725 m. – teologijos prof. Aleksandras Bakanovskis ir t. t. Kaip liudija vizitatorių nurodymai, bursistais ne visada buvo tinkamai rūpinamasi; kartais jų išlaikymui skirti pinigai būdavo panaudojami bendroms kolegijos reikmėms. 1680 m. provincijolas Mykolas Mazovieckis nurodė: „Tegu rektoriai kolegijos reikmėms neima bažnyčiai ar bursai priklausančių lėšų. […] Nei praėjusiais, nei šiais metais zakristija ir bursa iš viso negavo joms skirtų lėšų. […] Norėčiau, kad bursos gyventojai muzikai santūriau rengtųsi ir geriau bei prabangiau būtų maitinami, kadangi kitados Poetas [atrodo, turimas omenyje Horacijus] panašiu atveju juokėsi: „Juokingas dalykas yra (sakė) gerai kvepėti ir alkanam būti.“

Universiteto kapela, kurios pagrindą sudarė bursistai, buvo viena garsiausių Vilniuje. Iš 1773 m. jos instrumentų sąrašo matyti, kad buvo grojama smuikais, altais, kvartviolomis, skersinėmis fleitomis, obojais, trimitais, valtornomis ir trombonais. Karštas ir jaunatviškas kraujas kartais įpainiodavo muzikantus ir į skandalus. 1722 m., norėdami padėti kolegoms iš jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios bursos atkeršyti miestiečiui Kazimierui Gembičiui, paveržusiam užsakymą groti vestuvėse, universiteto bursistai patykojo į Trinitorių bažnyčią Antakalnyje vykstantį groti konkurentą ir primušė lazdomis šalia Šv. Jono bažnyčios. Kilo didelis triukšmas, smurtautojams buvo liepta nekišti nosies iš bursos, priklausančios kolegijos jurisdikcijai ir nepasiekiamos pašaliečiams. Ilgainiui viskas, kaip ir pasakose, baigėsi geruoju…

Kitos Vilniaus universiteto bursos

Pirmosios bursos, kaip ir pats Vilniaus universitetas, buvo aprūpintos fundatoriaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus. Dar 1575 m. jis įsteigė bursą (konviktą) pasiturintiems bajoraičiams. Šis jėzuitų administruojamas konviktas turėjo būti išlaikomas iš jo gyventojų tėvų lėšų, o pagrindinis jo tikslas buvo atriboti katalikišką jaunuomenę nuo kitatikių įtakos. 1579 m. vyskupas V. Protasevičius sklype Pilies ir Bernardinų g. kampe įsteigė ir „tikrąją“ – neturtingų studentų – bursą (vad. Valerijono bursą), kuriai išlaikyti paskyrė pajamas, gaunamas iš nekilnojamojo turto. 1635 m. čia gyveno 40 jaunuolių. Fundatorius nurodė bursistams keturis kartus per metus prie Šv. Kryžiaus altoriaus Vilniaus katedroje (ten buvo palaidotas vyskupas V. Protasevičius) giedoti gedulines Mišias. Vėliau jėzuitų administruojamos Valerijono bursos įnamiai buvo įpareigoti dalyvauti ir Vilniaus kapitulos rengiamose iškilmėse; tai sukėlė nesutarimų tarp kapitulos ir jėzuitų. Dėl jų 1604 m. jėzuitai atsisakė toliau vadovauti Valerijono bursai ir perleido jos priežiūrą kapitulai. 1631 m. šios bursos administravimas grįžo į jėzuitų rankas, tačiau nesklandumų dažnai pasitaikydavo ir vėliau. Vilniaus jėzuitų kolegiją vizitavę provincijolai ne kartą (1634, 1681, 1685 m.) pastebėjo, kad dalis Valerijono bursos lėšų naudojama ne pagal paskirtį, t. y. iš jų išlaikomi muzikų bursos gyventojai. 1685 m. gegužę Jonas Berentas nurodė: „Valerijono bursos lėšos neturi būti skiriamos muzikams, bet vien tik neturtingiems studentams, kaip to norėjo fundatorius, ir pats akademijos rektorius turi žiūrėti, kad [fundatoriaus] valia būtų vykdoma.“

Kitos bursos, skirtingai nei muzikų ar Valerijono, buvo administruojamos nebe jėzuitų, o Vilniaus kapitulos, vieną iš savo narių paprastai skirdavusios bursos provizoriumi (tvarkytoju). Tokia buvo Ambraziejaus bursa, 1602 m. funduota Vilniaus kanauninko Ambraziejaus Beinarto, Korsako bursa, 1618 m. funduota Ašmenos žemės teisėjo Jono Mikalojaus Korsako ir pradėjusi veikti 1621 m., taip pat 1651 m. Vilniaus prelato dekano Alberto Žabinskio funduota katedros muzikų bursa, skirta katedros giedotojams. Apie pastarosios veiklą žinių nėra, tuo tarpu Valerijono konviktas ir bursa, Ambraziejaus ir Korsako bursos veikė per visą jėzuitiško universiteto gyvenimo laikotarpį. Apie tai, kad bursistų auklėjimas ir jų priežiūra buvo aktualus ir reikalingas dalykas, byloja įvairios užuominos apie kai kuriuos „popaskaitinius“ užsiėmimus. Antai 1629 m. keli miestiečiai skundėsi Ambraziejaus bursos gyventojais, kurie užkabinėjo ir mušė žmones gatvėje, timpomis laidė akmenis, daužė čerpes, kūlė langus ir t. t. Tos pačios bursos įnamiai 1654 m. šaudydami iš lanko pataikė į praeivį. Ir patiems jėzuitams teko ginti nuo bursistų savo vienuoliško gyvenimo ramybę. 1697 m. provincijolas Pranciškus Kucevičius (prisiminkime – kitados muzikų bursos prefektas) nurodė: „Pagrindiniai vartai į kolegijos teritoriją tegu būna stropiai saugomi ir laikomi visada uždaryti. Nereikia leisti vaikščioti pro juos nei mūsiškiams, nei eksternams, ypač bursos gyventojams, kurie įgijo blogą įprotį per kolegijos teritoriją eiti į mokyklą ir grįžti iš jos. Reikia ateityje griežtai uždrausti tokį vaikščiojimą, tegu kaip anksčiau eina į mokyklą ir iš mokyklos viešu keliu.“