Diplomuota sveikatos psichologė, sporto meistrė Rūta Aksionova apie savo ateities planus nedaugžodžiauja: „Dar sportuosiu, dirbsiu, vėliau norėčiau šeimos.“ Jos kalboje jokio dramatizavimo, mitų kūrimo ar bent krislelio nepamatuotų emocijų. Nors sukauptas Rūtos laimėjimų bagažas dažnam galėtų sukelti pavydą, geriausia visų laikų Vilniaus universiteto imtynininke, sambo ir dziudo sporto meistre tituluojamos merginos santūrumas stulbinantis: „Birželio mėnesį VU Filosofijos fakultete baigiau sveikatos psichologijos magistro studijas. Sportas? Jei ne jis, nebūčiau tokia, kokia esu.“

Sportas pačios dienotvarkėje atsirado anksčiau nei studijų planai. Kodėl pasirinkai ne su sportu susijusias studijas?

Baigti su sportu susijusias studijas yra paprasta – nesunku įstoti, be to, dauguma sportininkų ten stoja. Aš mokiausi geriau nei didesnioji dalis sportininkų, turėjau tikslą įstoti ten, kur norėsiu. Be to, norėjau įgyti papildomų žinių, ne sportinių, kad galėčiau turėti pasirinkimą – ateitį sieti su sportu ar su kita sritimi.

Gauti trenerio licenciją nėra sudėtinga ir kainuoja ne tiek daug, kiek kainuotų ne sporto specialybės studijos, todėl tikslingiau valstybės finansuojamą vietą išnaudoti mokantis kitos specialybės.

Sporto ir studijų derinimas. Ką pačiai tai reiškė?

Į psichologiją pakliuvau atsitiktinai, tad nebuvau užsidegusi, bet mokiausi ir galvojau, kad suprasiu, ar tai man. Nebuvo minčių atsisakyti sporto ir tam skyriau gana daug laiko. Taigi studijų kokybė kentėjo labiau negu treniruočių kokybė. O studijų ir sporto formulė labai paprasta: mama padėjo finansiškai. Neieškojau darbo, nes tada būtų reikėję atsisakyti sporto arba studijų.

Esi tituluojama geriausia visų laikų Vilniaus universiteto imtynininke, sambo ir dziudo sporto meistre.

Tuo metu, kai sportavau, daug mano bendraamžių dalyvavo vakarėliuose, lavino kitokius įgūdžius – gal muzikinius, gal šokių, gal dirbo. Nesigailiu dėl savo pasirinkimo, manau, kad man sportas davė daugiau, negu galėjo atimti.

Jei ne sportas, nebūčiau tokia, kokia esu: sportas lėmė asmenybės, charakterio formavimąsi, suteikė pasitikėjimo savimi, valios, disciplinos, užsispyrimo siekti tikslo, nepasiduoti, mokė pagarbos, sąžiningumo, darbštumo. Negaliu pasakyti, kad visa tai 100 procentų persikelia į kitas gyvenimo sritis, bet nemaža dalis tikrai pasireiškia ir kitose veiklose, nes tampa charakterio dalimi.

Žinoma, manau, imtynės nepadeda tapti moteriškesnei. Kita vertus, viskas priklauso nuo paties žmogaus.

Ar studijų metu įgytas žinias galėjai tam tikra forma panaudoti sportinėje veikloje, o sportinės veiklos niuansus – studijose?

Studijų žinias naudoju visur – ir sporte, ir kitose gyvenimo srityse. Tarkime, vienas iš psichologijoje taikomų principų – svarba būti „čia ir dabar“, t. y. gyventi šiuo momentu. Kovojant tai labai svarbu – neturėtų būti pašalinių minčių, geriausia, kad minčių visai nebūtų, kad veikčiau negalvodama, kai kūnas pats reaguoja. Kai pirmiausia mąstau ir tik tada duodu kūnui komandą veikti, daug laiko praeina ir galiu pavėluoti, praleisti momentą atlikti veiksmą.

Be to, prieš kovą labai trukdo mintys apie ankstesnes kovas arba žinios, nuogirdos apie priešininkę, pagal kurias susidarau nuomonę, kiek stipri priešininkė, bet visa tai dažnai subjektyvu, o ir kiekvieną kartą kovojant būna vis kitaip. Reikia išmesti visą praeitį, visus savo ar priešininkės laimėjimus iš galvos ir kovoti dabar kaip galima geriau.

Viename filme apie karatė buvo pasakyta frazė: „Gali pralaimėti priešininkui, – tik ne savo baimei.“ Aš stengiuosi nepralaimėti savo baimei. Bandau nusiteikti, kad padarysiu, ką galiu, kad negėda pralaimėti, jei priešininkė stipresnė.

Arba vizualizacija: prieš kovą pergalvoju, kaip išeisiu ant tatamio (suklotų čiužinių kilimas, ant kurio kovojama – red. past.), kokius metimus darysiu, įsivaizduoju save kovojančią.

O studijose… Pripratimas ilgai dirbti fiziškai davė gebėjimą ypač susikaupti ir ilgai dirbti protiškai. Ir dar tas kovojimas iki galo – net jei suprasdavau, kad galiu nespėti pasiruošti egzaminui ar parašyti darbą, įdėdavau visas pastangas per likusį laiką. Ir neretai spėdavau.

Rūtos Aksionovos pasiekimai:

Suaugusiųjų žaidynės:
Europos sambo jaunimo čempionatas – 1 vieta, Baltarusija, Brestas, 2008 m.;
Žiemos universalios kovos pasaulio čempionatas – 1 vieta, Rusija, Nižnij Novgorodas, 2011 m.;
Pasaulio universalios kovos čempionatas – 1 vieta, Čekija, Praha, 2009 m.;
Pasaulio lengvos universalios kovos čempionatas – 2 kartus 2 vieta, 2009 m. Prahoje ir 2012 m.;
Žiemos universalios kovos pasaulio čempionatas – 2 vieta, Rusija, Medynė, 2010 m.;
Europos lengvos universalios kovos čempionatas – 1 vieta, Rusija, Medynė, 2012 m.;
Europos lengvos universalios kovos čempionatas – 2 vieta, Ukraina, Iljičiovskas, 2013 m.;
Lietuvos dziudo čempionatas – 1 vieta 2012, 2013 m.;
Lietuvos sambo čempionatas – 1 vieta 2012, 2013 m.;
Pasaulio sambo studentų taurė – 5 vieta, Rusija, Kazanė, 2012 m.;
Europos Sąjungos šalių sambo čempionatas – 3 vieta, Čekija, Praha, 2013 m.

Studentų žaidynės:
SELL žaidynės, dziudo – 2 vieta, 2008 m.;
SELL žaidynės, dziudo – 1 vieta, 2009–2013 m.
Ir daugiau…