„Kai tik imuosi kokios nors akademinės veiklos, visuomet galvoju, kad tai būtų įdomu ne tik man, bet ir kitiems“, – taip pokalbį pradeda bendrosios kalbotyros magistrantūros absolventė Beatričė Ganusauskaitė.
Mergina, vos prieš savaitę apsigynusi baigiamąjį darbą, yra viena iš projekto LIEPA-2 komandos narių. Į tyrimus ir mokslines veiklas Beatričė įsitraukė iškart po bakalauro studijų, kai buvęs jos baigiamojo darbo vadovas pasiūlė prisijungti prie Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykdyto skaitmeninimo projekto. Paskui B. Ganusauskaitė prisidėjo kuriant mobiliąją dialektologijos programėlę.
„Be studijų, vis nuolat imdavausi kokios nors papildomos akademinės veiklos. Taip šių metų sausio mėnesį prisijungiau prie projekto LIEPA-2 filologų komandos. Per trejus projekto metus turime surinkti 1000 valandų garso įrašų lietuvių kalbos garsynui, kuris bus pritaikytas kalbos sintezatoriui ir atpažintuvui“, – teigia jaunoji tyrėja.
Beatričė pasakoja, kad šiuo metu jos renkami ir apdorojami įrašai reikalingi tam, kad vėliau kompiuteris gebėtų atpažinti įvairiais tembrais, tonais sakomą tekstą. Mergina juokiasi, kad nors kiti galėtų manyti, jog ji užsiima itin monotonišku darbu – atrodytų, paprasčiausiai karpo garso įrašą, – tačiau jai kiekvienas pasakymas, kiekvienas kalbėtojas yra kitoks, tad niekuomet negalima iki galo atsipalaiduoti ir daryti to automatiškai.
„Man tai be galo įdomu. Be to, tai yra galimybė įgyti kitokios patirties. Juk dažnai visi lituanistus sieja tik su pedagogika. Toks stereotipas labai paplitęs, o mano darbas šiame projekte yra tarsi galimybė kitiems parodyti, kad filologija žengia greta technologijų ir visuomet eina į priekį. Specialia programa apdoroju įrašus – anotuoju juos. Karpau atkarpas segmentais – tai gali būti žodis, frazė ar net visas sakinys. Iki pirmo įkvėpimo. Tuomet įraše turiu pažymėti ne tik jį, bet ir lūpinį garsą, atsikosėjimą ar juoką“, – apie vykdomą veiklą pasakoja Beatričė.
Mergina sako, kad polinkį į filologiją ir kalbotyrą jautė tikriausiai dar besimokydama pradinėje mokykloje. „Negaliu paaiškinti kodėl, bet mane nuolat traukė lietuvių kalba. Mokslas, į kurį daugiausia gilinuosi – kognityvinė lingvistika. Ji sieja kalbą su žmogaus mąstymu, parodo, kaip ir ką žmogus galvoja. Juk kalba atskleidžia vidinius sąmonės procesus, kaip žmogus supranta aplinką ir pasaulį aplink save. Tai nėra siauras tyrimų laukas – jis, man atrodo, turėtų būti įdomus ir kitiems. Mano magistro darbas skirtas netgi labiau kultūriniam kontekstui, atskleidžiančiam lietuvių pasaulėvaizdį ir tautos suvokimą. Jame tyriau IŠMINTIES sąvoką, o rašydama bakalauro darbą buvau pasirinkusi nagrinėti SKONIO konceptą. Klausydavau, ką kalba žmonės, ką kalbu aš pati. Kažkada pradėjau galvoti, kad sakome „karti patirtis“ arba „saldžių sapnų“, nors jie nėra nei kartūs, nei saldūs. Juk nežinome, kas yra sapnas, negalime jo paragauti“, – apie savo mokslinės veiklos pradžią pasakoja jaunoji tyrėja.
Beatričė neslepia, kad nors projektas LIEPA-2 užima nemažai jos laiko, tačiau planuose – nauji tyrimai ir dar netirti konceptai. Jaunoji mokslininkė sako, kad laiko užtenka viskam. Svarbu, kad visada būtų entuziazmo ir naujų minčių.
Komentarų nėra. Būk pirmas!