Jau antrus metus Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre atliekamas tyrimas apie jaunų Lietuvos vyrų prokreacinius ketinimus (ar jie planuoja tapti tėvais, ar ir kodėl tėvystė jiems svarbi) bei juos formuojančius socialinius veiksnius. Siekiant juos suvokti, buvo atlikta 60 pusiau struktūruotų interviu su 19–34 metų amžiaus skirtingos socialinės padėties, išsilavinimo, darbinio užimtumo, šeiminio statuso, seksualinės orientacijos, gyvenančiais mieste ir kaime, taip pat neįgaliais vyrais. Interviu metu buvo klausiama, kaip šie vyrai įsivaizduoja vyriškumą, tėvystę, subjektyvią gerovę arba „gerą gyvenimą“ ir kaip tėvystę ateityje jie sieja su šiais įsivaizdavimais. Ar ji svarbi kaip gero gyvenimo laidas? Ar jų vyriškumo supratimas kaip nors susijęs su noru turėti arba neturėti vaikų?

Tyrėjai, analizuojantys vyriškumą šiuolaikinėse visuomenėse, kalba apie tris vyraujančius vyriškumo „scenarijus“, kuriuos, siekdami pripažinimo, renkasi heteroseksualūs vyrai. Pirmąjį scenarijų mokslininkai vadina „sėkmės vyro“ scenarijumi: šis vyriškumas būdingas vidurinės klasės vyrams, kurie pasižymi griežta darbo etika, noru daug pasiekti profesinėje srityje ir socialine atsakomybe. Darbininkų klasės vyrams būdingesnis „kieto vyruko“ įvaizdis, arba „mačo vyro“ scenarijus. Jie vertina fizinę jėgą, grubumą, pasididžiavimą seksualiniais nuotykiais ir rizikos troškimą. Šiems dviem vyriškumo scenarijams, kurie laikomi tradiciniais, svarbi finansinė sėkmė, drąsa, fizinė jėga, seksualinė potencija, kūno bei proto tvirtumas. Darbas ir šeimos maitintojo vaidmuo suvokiamos kaip esminės šių vyriškumo scenarijų sudedamosios dalys. Trečiasis vyriškumo scenarijus dažnai apibūdinamas kaip „naujojo vyro“ scenarijus: jį pasirenkantys vertina vyrų ir moterų lygybę, dalijasi su moterimis vaikų priežiūra ir namų ūkio darbais. Pastarieji vyrai nevengia emocijų ir nebijo pasirodyti pažeidžiami. Tačiau yra mokslininkų, kurie mano, kad „naujasis vyras“ yra veikiau žiniasklaidos suformuotas vaizdinys, nei iš tikrųjų egzistuojantis vyro tipažas.

Šių vyriškumo scenarijų aspektu analizuojant tyrime gautus duomenis, matyti, kad, nepaisant tyrime dalyvavusių vyrų socialinių, išsilavinimo, amžiaus, fizinio įgalumo, seksualinės orientacijos skirtumų, dauguma jų labiau linkę kliautis pirmuoju, „sėkmės vyro“, labiausiai vertinančio ekonominę, šeiminę ir emocinę sėkmę, scenarijumi. Tiktai mažumą vyrų galima priskirti „naujojo vyro“ kategorijai. Jų manymu, tokie bruožai kaip jautrumas, rūpestingumas, mandagumas, supratingumas ir inteligentiškumas vyrui yra esminiai. Tačiau ir pastarieji jauni vyrai manė, kad, norint išgyventi Lietuvoje, geriau laikytis pirmojo scenarijaus, nes būti „naujuoju vyru” reikia nemažai emocinių ir fizinių jėgų. 22 metų heteroseksualus vyras sakė, kad Lietuvoje vyrauja „mačizmo kultūra“, kurioje, įrodinėdami savo vyriškumą, vyrai „pastoviai užsimuša, arba nusigeria, arba dar kas nors…“ Pasak 23 metų gėjaus, mūsų visuomenėje yra įsigalėjęs suvokimas, kad tikras vyras yra tas, „kuris atneša šeimai pinigus, tas kuris parodo žmonai savo vietą“. Todėl tam, kuris elgiasi ir atrodo kitaip nei dauguma vyrų, tokioje visuomenėje nėra lengva išgyventi.

Tyrimo duomenys taip pat atskleidžia, kad, nepaisant skirtingų vyriškumo scenarijų ir tipažų pasirinkimo, tyrime dalyvavusių vyrų prokreaciniai ketinimai, jų įsivaizduojamos partnerystės/šeimos formos ir subjektyvios gerovės sampratos gana panašios. Dauguma manė, kad ateityje gerą gyvenimą jiems garantuos gerai apmokamas darbas, materialinis saugumas, šeima ir vaikai. Pasak jų, visi šie dalykai pavers juos laimingais, todėl vyrai buvo optimistai ir tikėjo ateitimi. 26 metų biseksualaus vyro žodžiais, „būsiu patenkintas, kai bus partnerystė ir santuoka. Tada būsiu labai patenkintas…“ Kito tyrime dalyvavusio vyro nuomone, gerą gyvenimą gyveni tada, „kai tau nieko netrūksta, turi darbą, turi pastovias pajamas, turi žmoną, vaikų…“.

Beveik visi tyrime dalyvavę vyrai, net ir tie, kurie laikė savo homoseksualiais ar biseksualiais, neatmetė galimybės turėti vaikų, nors kai kurie teigė, jog augdamas vienalytėse šeimose vaikas dėl nepakančios ir patyčių kupinos atmosferos šalyje patirtų psichologinių traumų. Tačiau dauguma jaunų vyrų vis tiek laikė save būsimais „šeimos maitintojais“, „šeimos gynėjais“ ir „tėčių figūromis“ kartu patvirtindami tradicinį „sėkmės vyro“ scenarijų. Įdomu ir tai, kad, siedami vaikų turėjimą su didele atsakomybe, dauguma vyrų neįsivaizdavo gero gyvenimo be jų. Vaikai jiems atrodė būtini norint gyventi visavertį šeimos vyro gyvenimą.

Kokias išvadas leidžia daryti ši tyrimo dalis? Galima teigti, kad dauguma vyrų labai stipriai emociškai prisirišę prie „sėkmės vyro“ scenarijaus, kuris paverčia vyrą pirmaeiliu, o moterį iš dalies nuvertina. Prisirišimas prie tradicinio vyriškumo – vis dar plačiai egzistuojančių lyčių stereotipų ir nelygiaverčių santykių tarp lyčių rezultatas. Be to, itin tradiciniai gero gyvenimo objektai, apie kuriuos šie vyrai kalba ir svajoja – materialinė gerovė, gerai apmokamas darbas, tvarūs šeiminiai santykiai ir vaikų turėjimas – leidžia daryti prielaidą, kad vargu ar ateityje kas nors pasikeis tiek santykiuose tarp vyrų ir moterų, tiek šalies gimstamumo kreivėse.

Tyrimą atlieka dr. Deimantė Šėporaitytė, dr. Lina Šumskaitė, doktorantė Vaida Tretjakova, prof. Artūras Tereškinas.

Straipsnis parengtas remiantis moksliniu tyrimu, vykdomu pagal mokslininkų grupių projektą „Jaunų vyrų prokreaciniai tapatumai: kultūrinės normos, individualūs lūkesčiai ir patirtys“ (Nr. MIP 005/2013). Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba.