„Visada smagu gauti apdovanojimų. Jie suteikia papildomą stimulą stengtis, tačiau užmigti ant laurų nepavyks – kartelė iškelta aukštai, kitą kartą premiją gauti jau bus sunkiau“, – sako Rektoriaus premija jaunajam mokslininkui įvertintas Fizikos fakulteto ir Taikomųjų mokslų instituto daktaras Jūras Mickevičius. Tai jam ne pirmieji mokslinės veiklos vaisiai – 2010 m. ir 2014 m. šis fizikas tapo Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų stipendijų laureatu.

Kodėl ir kuo Jus sudomino fizikos mokslas? Gal ši disciplina patiko mokykloje, kaip dažnai pasitaiko?

Polinkis fizikai, galima sakyti, iš dalies paveldėtas – abu tėvai fizikai. Giminėje buvo ir  daugiau fizikų. Mokykloje puikiai sekėsi visi tikslieji mokslai – matematika, fizika, chemija, informatika. Dėl ryškaus polinkio į šiuos mokslus sunkiau sekėsi nagrinėti literatūros kūrinius ar rašyti rašinius. Patinkantys dalykai ilgainiui atsisijojo: programavimas tuo metu nesužavėjo, chemija nesudomino, matematika pasirodė gal kiek sausoka, o fizikos pamokos patiko.

Kiek prisimenu, didelių svarstymų, ką studijuoti, nebuvo – tam tikru momentu tiesiog nusprendžiau stoti į fiziką, o jau pasirinkęs specialybę dėl universiteto nedvejojau.

Kokie ryškiausi prisiminimai iš studijų Vilniaus universitete laikų?

Vilniaus universitete studijavau bakalauro studijose ir doktorantūroje. Ryškiausi prisiminimai turbūt susiję su egzaminų laikymu – per pirmąją sesiją besiruošdamas špargalkes viską ir išmokau – ir, be abejo, su Fiziko diena – FiDi. Doktorantūroje laimėjau atrankinį šachmatų turnyrą, tad vėliau teko garbė sužaisti šachmatų partiją FiDi šachmatais, kurie buvo įtraukti į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausi Lietuvoje. Dar ir dabar fakultete stovi kelios tų šachmatų figūros.

Magistrantūros studijų buvau išvažiavęs į JAV, baigiau Rensselaerio politechnikos institutą (RPI) Trojoje, Niujorko valstijoje. Galėjau ten pasilikti doktorantūros studijoms, tačiau nusprendžiau grįžti į Vilnių – neplanavau išvažiuoti ilgesniam laikui. Be to, norėjau tęsti mokslininko karjerą. JAV labiau įprasta apsigynus desertaciją toliau ieškoti darbo ne universitete. Dėl šio sprendimo niekada nesigailėjau, juolab kad galimybės vykdyti mokslinius tyrimus VU niekuo nenusileidžia buvusioms RPI, o įrangos atžvilgiu galbūt čia net geresnės.

Jūsų disertacija „Krūvininkų rekombinacija plačiatarpiuose nitridiniuose puslaidininkiuose“ pripažinta geriausia 2009 m. disertacija fizinių, technologijos ir biomedicinos mokslų srityse. Prisiminkite, kaip jautėtės, sulaukęs tokio pripažinimo? Kaip jį vertinate dabar?

Disertacijos pripažinimas buvo netikėtas, negalvojau sulauksiąs tokio įvertinimo, juolab kad pats savo darbo nelaikiau išskirtiniu. Iš šių dienų pozicijos galėčiau pasakyti, kad sunku palyginti skirtingų sričių darbus. Vienas svarbiausių kriterijų tokiu atveju būna išspausdintų mokslinių straipsnių skaičius. Kadangi doktorantūros studijų metais jų publikavau nemažai, tai, manau, nulėmė mano sėkmę šiame geriausių disertacijų konkurse.

Studijų metais aktyviai žaidėte šachmatais. VU komandai atstovavote Lietuvos studentų šachmatų pirmenybėse. Ar šiam pomėgiui lieka laiko ir dabar?

Šachmatais pradėjau žaisti dar antroje klasėje. Nuo to laiko su didesnėmis ir mažesnėmis pertraukomis žaidžiu iki dabar. Šis pomėgis buvo smarkiai susijęs su polinkiu į tiksliuosius mokslus – netgi sunku pasakyti, kas labiau yra priežastis, o kas – padarinys. Studijų metais žaidžiau gan aktyviai, dalyvaudavau turnyruose, kelis kartus su VU komanda tapome Lietuvos aukštųjų mokyklų čempionatų nugalėtojais. Žinoma, paskutiniu metu tiek daug dėmesio skirti šachmatams neišeina, tačiau stengiuosi bent jau dalyvauti kasmetiniame Lietuvos klubų čempionate – su bendraamžiais šachmatininkais esame subūrę komandą. Paprastai kovojame dėl aukščiausių vietų.

Norėtųsi daugiau sužinoti apie Jūsų mokslinę veiklą, tyrimus, jų rezultatus.

Pagrindinė mano mokslinių tyrimų kryptis – eksperimentiniai nepusiausvirųjų krūvininkų fotogeneracijos, pernašos ir rekombinacijos procesų tyrimai nitridiniuose puslaidininkiuose, naudojant liuminescencinės spektroskopijos metodus. Paprasčiau tariant, apšviečiame bandinį lazerine spinduliuote ir registruojame paties bandinio spinduliavimą. Matavimus atliekame keisdami išorines sąlygas, pavyzdžiui, temperatūrą ar lazerinės spinduliuotės intensyvumą, ir lygindami skirtingus bandinius. Taip siekiame išsiaiškinti, kaip medžiagose vykstantys procesai priklauso nuo medžiagos parametrų ir išorinių sąlygų, ar galima juos valdyti.

Nitridiniai puslaidininkiai (AlGaN, GaN ir InGaN) išskirtiniai tuo, kad jų pagrindu gali būti gaminami šviestukai, spinduliuojantys visame regimajame spektriniame intervale. Dar didesnės galimybės atsiveria naudojant daugiasluoksnius darinius, sudarytus iš nanometrų storio skirtingų medžiagų sluoksnių.

Nitridinius puslaidininkius pradėjau tyrinėti dar bakalauro studijų metais. Pradžioje daugiausia dėmesio skyriau AlGaN medžiagoms, naudojamoms gaminant ultravioletinius šviestukus. Šių tyrimų pagrindu apgyniau disertaciją. Pastaruoju metu daugiau dirbu su InGaN medžiagomis, skirtomis žaliems šviestukams. Podoktorantūros stažuotėje nagrinėjau skirtingus būdus liuminescencijos efektyvumui pagerinti – iškaitinant daugiasluoksnius darinius ar padengiant juos metalo nanodalelių sluoksniu.

Šiuo metu vadovauju Lietuvos mokslo tarybos remiamam mokslininkų grupių projektui, kuriame tyrinėjamos defektų ir krūvininkų lokalizacijos įtakos krūvininkų dinamikai InGaN medžiagose, skirtose žaliems šviestukams. Visi tyrimai atliekami glaudžiai bendradarbiaujant su VU Taikomųjų mokslų institute esančia technologų grupe. Taigi stengiamės ne tik suprasti medžiagose vykstančius procesus, bet ir iškart pritaikyti naujas žinias praktikoje.

Papasakokite apie savo podoktorantūros stažuotes užsienyje, jų praktinį pritaikomumą.

Buvau išvykęs į dvi stažuotes po 3–4 savaites į Karališkąjį technologijų universitetą Stokholme, Švedijoje, ir į Nacionalinį Taivano universitetą Taipėjuje. Pirmojoje stažuotėje susipažinau su žadinimo-zondavimo eksperimentine metodika, jos įsisavinimu.

Antrojoje stažuotėje daugiau dėmesio skyriau InGaN bandinių, padengtų metalo nanodalelėmis, gamybos technologijai. Abi stažuotės buvo labai naudingos – įsisavinau naujas eksperimentines metodikas, pamačiau, kaip organizuojamas darbas mokslinėse laboratorijose užsienyje. Nors stažuočių trukmė buvo gerokai per maža norint pasiekti reikšmingų mokslinių rezultatų, šiose mokslinėse išvykose pradėtus tyrimus tęsiau grįžęs į Vilnių.

Ko šiandien reikia, norint tapti sėkmingu jaunuoju mokslininku?

Mano nuomone, pirmiausia reikia tapti mokslininku, t. y. pasiryžti eiti tuo keliu. Paskui atsiranda įprastiniai ingredientai: daug darbo, kantrybės ir užsidegimo. Reikia jokiu būdu nepasiduoti, patekus į nesėkmių arba rutinos liūną.