Archeologams „krikštas” neišmušė meilės specialybei

Istorijos fakultete egzistuoja neformatiška Archeologijos katedra, kurios bendruomenę drįstu vadinti atskira kasta su savomis taisyklėmis ir sumanymais. Prisipažįstu – iki šiol nesuprantu, ar gera buvo mums toji diena, ar ne…

Negausiai, tiesą sakant, mūsų tądien susirinko… devynios galvos. Tačiau buvo linksma stotyje, pakankamai saugiai jautėmės ir autobuse, kuriame mes, „atmiešti” keliomis bobutėmis, dardėjom savosios Kernavės link. Atvykę pasistatėme palapines – jautėmės laimingi. Beveik nė vieno nežeidė ant veidų išpiešti ūsai, antakiai, dažyti plaukai. Mes tai priėmėme. Nuskambės sentimentaliai, tačiau tuomet dar tikėjome, jog antrakursiai – mūsų draugai. Bet tai buvo naivu. Vėliau išstatyti vorele kaip sovietų kariuomenėje buvome pasitikti kanibališkais šūksniais ir lavina tradicinių maisto produktų. Jūs, mieli krikštytojai, piktdžiugiškai (bet dosniai) davėte mums kiaušinių, miltų, neaiškios kilmės košės su priemaišomis, molio, limonado, vėl košės, dar miltų. Gaila buvo žiūrėt į skraidantį maistą (pjuvenų „prisivalgę” trečiojo pasaulio šalių vaikai tikrai nebūtų to supratę), tačiau greitai kiaušinių tryniai sulipino blakstienas ir apakino, o jų dužimas į galvas, lydimas kumščių smūgių, maloniai apsvaigino. Tuomet buvome suklijuoti į intymius darinius ir skatinami bėgti. Galbūt tai ir buvo paslaptingoji dienos idėja – tarpusavio bendrumas ir kooperacija (?) (labai gaila, tačiau po kelių valandų paaiškėjo, kad šios krikštynos išties neturėjo jokio gilaus simbolinio pagrindo). Mes darėme viską, kas buvo ekspromtu sugalvota – šliaužėm ir ilgai ropojom nuokalnėn, čiulpėm (o.b. Tampax su žuvies padažu – mano mėgstamiausi), rijom novatoriškąjį riebalų mišinį, gėrėm „Kaznačeiskają”, „kažką” veikėm miško properšoj, galiausiai kaip talibų asilai parslinkom upeliu, pagerbdami kiekvieną šaką, mirkstančią vandenyje. Mus periodiškai patepdavo įvairiais syvais, suklupus pabarstydavo miltais ir aptėkšdavo moliu – šypsotis kažkodėl nebesinorėjo. Netgi šuo Vilkas, atsakingas už moralinį palaikymą, pradėjo nuoširdžiai nerimauti… Galiausiai davėme priesaiką, o naujiesiems „dievams” antrakursiams, neslėpsiu, meldžiamės iki šiol. Tebūnie visa tai šventa ir neliečiama.

Krikštynų vakarinė dalis vyko greta egzekucinių žemės plotų. Kai jau buvome beveik švarūs ir nesmirdėjome, susirinkom pasišildyti šalia laužo. Buvome mažuma, kurią, kaip visuomenėje jau tapo įprasta, toleruoja ne visi. Žinoma, nėra lengva staiga persiorientuoti į kitus vaidmenis, todėl išlikęs kai kurių žmonių žudikiškas požiūris į pirmakursį paliko nuoskaudą… Nešališkais sumetimais būtina tarti padėkos žodį tiems, kurie mums leido nusiprausti duše, padarė „daktariškos dešros” sumuštinių, įsileido į pirtį ir net išvanojo vantom (spec. padėka Dexteriui už paslaugumą). Jie visi šildė mūsų širdis.

Nors visa tai, ką čia išdėsčiau, gali skambėti kaip arogantiškas „atsišaukimas”, tačiau kai grįžome į civilizuotą pasaulį, užsigydėm mėlynes bei sielos žaizdas, supratome, kad jei ir būtume iš anksto žinoję visą tiesą, vis tiek būtume krovęsi kuprines ir važiavę semtis šios patirties, kad ir kokia ji būtų… Liko meilės ir Kernavei, ir krikštynoms, ir pačiai archeologijai… Hm.

Autorius Pych

Fuksams- gero politiko receptai

TSPMI pirmakursių laukė penki išbandymai penkiuose pragaro ratuose. Pirmasis skelbė: „Geras politikas – nusižeminęs politikas.” Kaip kitaip pavadinsi tai, kad fuksai buvo priversti šliaužti ir nusižeminę prašyti imperatoriaus malonės (savaime suprantama, visagalio antrakursio)? O iš jo – tiesiai į glėbį tardytojams: atskleisti visą tiesą apie save ir tai, kas išties yra TSPMI (Tarybų Sąjungos patrauklių mergaičių institutas, jei nežinojote). Visa tai tik tam, kad viešai susikompromitavę fuksai patektų į trečią pragaro ratą, kur laukė ne tik pažeminimas ir dar kartą pažeminimas, bet jau ir tikrų tikriausias fizinis kankinimas – kondensuotas pienas su česnakais. Geras politikas neišduoda savo jausmų – nuryja ir nesirauko! O dar viena savybė, kurią turi turėti politikas (tik vėl nesivadovaukite viešąja nuomone), yra protas. Galiausiai paskutinis pragaro ratas: „Mes viską apie jus žinome, – sako slaptoji politika su TSPMI labirinto raiščiu ant rankos, – ir kokio dydžio jūsų galvos, ir ką jūs iš tikrųjų veikiate, kai nesimokote (ištvirkaujate, geriate ir dykaduoniaujate).” Paskui – tiesiai pro dujų kamerą… O pirmakursio priesaika teisinga kaip niekad – fukse, klausykis antrakursių! Juk politikai privalo būti kažkieno nuolankūs tarnai – ar tai tautos, ar tai dar kieno.

Ekonomistams – kakava iš vaikiško naktinio puodelio

Ekonomikos fakulteto pirmakursių „krikštynų” tema buvo subkultūros – vienoje vietoje buvo galima išvysti auksinio jaunimo atstovų, pankų ir metalistų, gotų, emo, „forsų”, „fyfų”, reperių… Saulėtekyje susirinkę ekonomistai bėgiojo per kliūtis, gėrė kakavą iš vaikiško unitazo, kuriame plaukiojo šokoladukas… Vėliau „fuksai” sustoję darė mankštą, dar vėliau gavo užduotis (mįsles), po jų turėjo važiuoti į miesto centrą ir ten bėgioti po specialius punktus. Pirmakursiams kaip tikriems sportininkams teko prabėgti ne vieną kilometrą. Po kelių valandų visuotinės bėgimo rungties išvargę, bet laimingi pirmakursiai susirinko Žalgirio futbolo stadione ir ten priėmė priesaiką.

Komunikacijos pirmakursiai buvo pratinami prie greičio

Komunikacijos fakulteto pirmakursiai iš pradžių buvo prisaikdinti, o vėliau suskirstyti į 5 komandas pagal vėliavų spalvas. Kai kurie vadai buvo gana griežti, nuolat buvo duodamos komandos greičiau judėti, o kartais net pakartoti užduotį iš naujo. Vienas iš vadų savo komandai liepė peršokti tarp dviejų medžių aukštai prikaltą lentą, tad komandos vaikinams teko padirbėti kilnojant merginas. Pirmakursiai ilgai prisimins didžiulėje baloje paguldytą rąstą, per kurį teko bėgti, o nuslydusieji atsidurdavo šlapiame smėlyje po vadų kojomis. „Nuliai” buvo dosniai „pavaišinti” majonezo ir pomidorų padažo mišiniu. „Krikštynų” pabaigoje pirmakursiai surištomis rankomis merkė delnus į raudonus dažus.

Ekonomikos ir Komunikacijos fakultetų pirmakursių krikštynas stebėjo Žana Pasečnik