2013 m. Europos Komisija (EK), atsižvelgdama į ekonominės krizės padarinius ir socialinės apsaugos sistemų tolydumo problemas dėl visuomenės senėjimo, parengė Socialinio investavimo paketą (SIP). Šis dokumentų rinkinys – tai rekomendacijos šalims narėms, kaip reikėtų modernizuoti gerovės sistemas reaguojant į Europai kylančius iššūkius.

Politika nukreipta į žmogų

Socialinis investavimas yra apibrėžiamas kaip investavimas į žmones. Tai reiškia, kad politika turi būti nukreipta į žmonių įgūdžių ir gebėjimų stiprinimą, į pagalbą jiems darbiniame ir socialiniame gyvenime. Socialinio investavimo koncepcija kreipia dėmesį į prevenciją, o ne į padarinius. Pirmiausia skatinama investuoti į vaikus ir jaunus žmones didinant jų galimybes gyvenime, nes toks investavimas žada didžiausią grąžą. Pabrėžiamas didesnių galimybių suteikimas moterims siekiant dalyvauti darbo rinkoje, atkreipiamas dėmesys į integruotą, prieinamesnę paramą netekusiems darbo, jų įgūdžių tobulinimą.

SIP numato daugiau aktyvaus gyvenimo galimybių pagyvenusiems žmonėms ir savarankiško gyvenimo neįgaliesiems, o socialinio investavimo kryptys rodo ir galimos jo naudos pobūdį. Darbdaviai galės samdyti gausesnę, sveikesnę ir labiau kvalifikuotą darbo jėgą, tuo tarpu visa visuomenė pasieks didesnį darbo našumą, užimtumą, geresnę sveikatą ir socialinę įtrauktį. Kitaip tariant – siekiama užtikrinti perspektyvesnį ir geresnį gyvenimą visiems.

Skirtingai nuo tradicinio gerovės valstybės požiūrio, pagal kurį valstybė kompensuoja rinkos sukeltus socialinius nuostolius, socialinių investicijų valstybė piliečiams suteikia gebėjimus konkuruoti globalioje ir žinioms imlioje rinkos ekonomikoje. Tuo požiūriu socialinių investicijų idėja gali būti patrauklesnė Lietuvos visuomenei, kurioje pasitikėjimas rinka dėl istorinių priežasčių yra labai stiprus ir net perteklinis sėkmingai socialinei politikai.

Bedarbių įgalinimas

Naujasis paketas numato, kad politika, aktyvuojanti ir įgalinanti žmones dalyvauti darbiniame ir visuomeniniame gyvenime, turi būti derinama su išmokomis, užtikrinančiomis adekvatų gyvenimo lygį. Brianas Nolanas teigia, kad nors pagal ekonomikos teoriją investavimas neapima tų gėrybių, kurios suvartojamos, tačiau socialinės išmokos, kurios yra skirtos maistui ir drabužiams, taip pat yra svarbios dirbančiojo našumui, nes užtikrina darbo jėgos sveikatą.

Pavyzdžiui, nedarbo draudimas garantuoja išmoką asmeniui, kuris netenko darbo, ir taip užtikrina reikiamą vartojimą darbo paieškų metu. B. Nolanas teigia, kad, siekiant užtikrinti darbo jėgos našumą ateityje, gerovės valstybė turi palaikyti dabartinį vartojimą. Jis siūlo atsisakyti sampratos, kad socialinės išlaidos yra „ekonominio pyrago“ perskirstymo rezultatas ir ekonominį augimą stabdantis veiksnys arba kad tai yra tam tikros išlaidos visuomenei. Sulig socialiniu investavimu, kaip politikos pokyčiu, kartu turi kisti ir samprata, įtvirtinanti, kad socialinės išlaidos yra našumą didinantis veiksnys. Pavyzdžiui, pensijos yra laikomos kompensacinėmis išmokomis, užtikrinančiomis pragyvenimą pasitraukus iš darbo rinkos. Tačiau laikantis šio požiūrio ignoruojama sąveika tarp darbo jėgos sudėties, kapitalo investavimo ir našumo ekonomikoje.

Palengvinant išėjimą iš darbo rinkos vyresnio amžiaus žmonėms, įmonės gali orientuotis į jaunesnius, modernesnį išsilavinimą turinčius darbuotojus, vadinasi, kartu investuoti į naują įrangą ir technologijas. Visa tai atitinkamai didina gamybos produktyvumą. Taigi nederėtų susitelkti tik į vieną socialinio investavimo grąžą, t. y. darbo jėgos dalyvavimo didinimą, nes tai tėra vienas iš būdų siekiant didesnio našumo. Vadinamoji „pasyvi“ finansinė parama žmonėms, kurie negali užsidirbti, gali padidinti našumą: kapitalo investavimas šiuo atveju bus vidinis, o ne išorinis veiksnys.

Dėl to B. Nolanas socialinių išlaidų skirstymą į investicines ir neinvesticines laiko antraeiliu dalyku. Anot sociologo, svarbiau yra apsispręsti dėl socialinių išlaidų svarbos ir prioritetų. Svarbu socialinio investavimo perspektyvos diskusiją pakreipti iš „standartinės ekonomikos“ retorikos (sąnaudos / nauda) į socialinę įtrauktį, socialinių teisių realizavimą ir geresnį gyvenimą visai visuomenei.

Tuo požiūriu svarbu paminėti, kad kiti autoriai socialinio investavimo idėją laiko ideologine sinteze, t. y. trečiuoju keliu tarp socialdemokratijos ir neoliberalizmo. Pirmasis akcentuoja socialinę nelygybę, antrasis – įtraukimą, o tai reiškia įtraukimą į darbo rinką ir galimybes užsidirbti.

Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, socialinis investavimas aprėpia aktyvias ir pasyvias (socialinės apsaugos išmokos) priemones. Socialinės apsaugos priemonės aktyviomis vadinamos todėl, kad jos didina žmogiškąjį kapitalą per ugdymą, skatina įsitraukimą į darbo rinką ir užtikrina pagyvenusių žmonių savarankiškumą. Aktyvioms priemonėms priskiriamos vaikų priežiūros paslaugos ikimokykliniu laikotarpiu, bendrojo ugdymo, aktyvios darbo rinkos ir pagyvenusių žmonių priežiūros priemonės.

Iš dalies investicijomis laikomos ir vaikų priežiūros atostogos, grindžiant tuo, kad tėvai, prižiūrėdami vaikus, tuo metu gali skirti laiko jų ugdymui, jie gali derinti vaiko priežiūrą ir darbą. Senatvės pensijos ir kitos socialinės išmokos (vaiko priežiūros atostogų išmokos, netekto darbingumo pensijos, nedarbo išmokos, socialinės atskirties išmokos) priskiriamos pasyvioms priemonėms.

Lietuvoje socialinis investavimas tik į ikimokyklinę vaikų priežiūrą susilygino su ES vidurkiu 2014 m., lėšos, skiriamos vaiko priežiūros atostogoms, šiek tiek viršijo ES vidurkį. Tuo tarpu pagal kitas socialinio investavimo sritis Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio. Beveik perpus mažiau investuojama į sveikatos apsaugą, aktyvias darbo rinkos priemones, senatvės pensijas ir kitas socialines išmokas.

Menkas socialinis investavimas verčia emigruoti

Nepakankamas socialinis investavimas lemia įvairius neigiamus padarinius: aukštą pajamų nelygybę, neapsaugančias nuo skurdo senatvės pensijas, nepakankamą sveikatos priežiūrą ir su tuo siejamą sergamumą ar nedarbingumą ir aktyvių darbo rinkos priemonių stoką, integruojant darbo netekusius asmenis į darbo rinką. Nenuostabu, kad menkas socialinis investavimas gyvenimą šalyje daro nesaugų ir daug gyventojų emigruoja. Tarp neturinčiųjų darbo ir išsilavinimo emigracija daug labiau paplitusi.

Socialinio investavimo koncepcija kritikuojama kaip redukuojanti gerovės valstybę tik iki ekonominio problemų sprendimo instrumento. Tačiau Lietuvoje, kur dėl nuolatinio dėmesio ekonominio atsilikimo mažinimui ekonomistinis požiūris į visuomenės raidą labai vertinamas, o perskirstomasis valstybės vaidmuo pripažįstamas labai nenoriai, kaip tik socialinis investavimas gali būti veiksmingas telkiant išteklius socialinėms problemoms spręsti.