Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, Vilniaus medicinos draugija ir Vilniaus chirurgų draugija surengė iškilmingą Lietuvos chirurgų patriarcho, ilgamečio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Hospitalinės chirurgijos katedros vedėjo, Lietuvos chirurgų draugijos pirmininko, Vilniaus medicinos draugijos pirmininko, garbės nario, Pasaulinės chirurgų asociacijos nario profesoriaus Prano Norkūno 100-mečio minėjimą.

Į iškilmingą renginį, vykusį Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, prigužėjo pilna ligoninės didžioji auditorija. Prisiminti ir pagerbti prof. P. Norkūną atėjo Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka, Medicinos fakulteto dekanė profesorė Zita Kučinskienė, profesoriai, docentai, gydytojai – buvę kolegos, mokiniai, bendraminčiai, visi, vertinantys prof. P. Norkūno chirurginį talentą, jautę jo vidinę šviesą ir šilumą, dalijęsi su juo žiniomis ar patirtimi.

Susirinkusius pasveikino Lietuvos chirurgų draugijos pirmininkas doc. Audrius Gradauskas. Renginiui pirmininkauti jis pakvietė Vilniaus medicinos draugijos pirmininkę docentę Dalią Triponienę.

„Susirinkome pagerbti ir paminėti prof. Praną Norkūną, įžymų chirurgą, gydytoją, mūsų Mokytoją, didingą mokslininką, atsidavusį savo profesijai, – pasveikinusi susirinkusius kalbėjo docentė. – Profesoriui labai tinka L. Pasteuro žodžiai: „Mokslas tėvynės neturi, o mokslininkai turi tėvynę.” Prof. P. Norkūnas buvo didis savo krašto, Vilniaus patriotas, kuris savo žodžius „…gyvenimą paskyriau Lietuvai” pateisino šimteriopai.

Neatsitiktinai susirinkome šioje salėje. Čia 26 metus aidėjo prof. P. Norkūno žingsniai, čia klausėmės jo paskaitų ir patarimų, čia aukštu aukščiau ir profesoriaus šventovė – operacinės, šiame koridoriuje buvo jo kabinetas, čia nuo auditorijos sienos visada palydi nutapytas profesoriaus žvilgsnis, čia jo iniciatyva ir lėšomis įsteigtas Vilniaus chirurgų ir Vilniaus medicinos draugijos muziejus.

Minėjimas prasidėjo muzika, kurią taip mėgo ir vertino prof. P. Norkūnas. Lietuvos muzikos akademijos smuikininkė Dalia Dėdinskaitė griežė Bachą…

Chirurgas, habilituotas daktaras, profesorius – rodos, tik trys titulai, keli trumpi žodžiai, telpantys į vieną eilutę. Iš tiesų – tai ilgas, garbingas ir didžiai turtingas nuveiktų darbų gydytojo, chirurgo, mokslininko gyvenimas. Prof. P. Norkūno 100-ųjų gimimo metinių proga niekas iš kalbėjusiųjų nepasakė: „Chirurgija buvo P. Norkūno darbas”, visi vienu balsu teigė: „Chirurgija profesoriui buvo jo gyvenimas.” „Chirurgija turi būti viskas – darbas, namai, žmona, meilužė ir hobis”, – sakydavo pats profesorius.

Doc. Juozas Stanaitis, kalbėjęs pirmasis, apžvelgė visą profesoriaus medicininių laimėjimų kelią. Nebuvo jame jokių nukrypimų ar abejonių. „Chirurgija susirgau trečiame kurse, kai pirmą kartą pamačiau operaciją”, – prisiminė docentas paties P. Norkūno kadaise pasakytą frazę. Apie profesoriaus chirurginį meistriškumą sklido legendos. Jo techninės galimybės neturėjo ribų. Jis pirmasis pasaulyje ėmė daryti ekonominę skrandžio rezekciją kartu su vagotomija, pirmasis Lietuvoje pradėjo operuoti sergančius plaučių ligomis, pirmasis padarė transpleurinę stemplės rezekciją ir plastinę stemplės operaciją. Docentas skaidrėmis pademonstravo, kaip profesorius atlikdavo minėtas operacijas, be to, yra išlikę paties P. Norkūno garso įrašai apie operacijos eigą, kuriuos renginio dalyviai ir turėjo progos išklausyti. Kadangi tais laikais įrašymo technika nebuvo itin galinga, įrašas skambėjo šiek tiek neaiškiai. Iš salės kažkas tarstelėjo: „Nesigirdi.” Tuomet doc. J. Stanaitis prisiminė dar vieną prof. P. Norkūno mėgstamą posakį: „O jūs patylėkit ir išgirsit.”

Chirurgo talentas, originali operavimo technika, saviti moksliniai darbai – disertacijos „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ir etiopatogenezės klausimu” ir „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opinės ligos patogenezės ir gydymo duomenys”, sukurta skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų kilmės veninio kraujo susitvenkimo teorija, 9 jo mokiniai, tapę profesoriais, 30 – daktarais – visa tai šiandien galima pavadinti prof. P. Norkūno chirurgijos mokykla.

Prof. Petras Norkūnas, profesoriaus brolis, prisiminė šeimoje organizuotus koncertus, mat chirurgijos virtuozas buvo apdovanotas dar ir kitais talentais – jis griežė smuiku ir skambino pianinu. Be to, jis mėgo piešti. „Pranas labai mylėjo Lietuvą. Patriotizmas buvo jo įgimta savybė, kaip ir visi kiti jam duoti talentai. Gal todėl jis tiesiai ant sienos nupiešė Vytį, kuris ilgus metus puošė mūsų namus”, – pasakojo brolis.

Prof. Augustas Pronckus, apžvelgęs bendrai nueitą profesinį kelią, prisiminė ir prof. P. Norkūno chirurgo novatoriaus sugebėjimus. „ Per atostogas jis išvažiuodavo į kitas pirmaujančias klinikas Tarybų Sąjungoje arba kitur ir, pastebėjęs naujas operacijas, grįžęs jas pradėdavo daryti Lietuvoje, – pasakojo prof. A. Pronckus. – Prof. P. Norkūną Lietuvos vadovaujantys chirurgai dažnai vadindavo chirurgu nenuorama. Jo mintys būdavo perpintos specialybės ir organizacinės pertvarkos planais. Jau nuo 1960 m. jis siūlė didesniuose Lietuvos miestuose organizuoti specializuotą chirurgiją. Tai buvo jo toliaregiškos mintys, ateities siūlymai, be kurių šiandien mūsų šalyje nebūtų pažangios chirurgijos. Jo iniciatyva didesniuose miestuose buvo organizuoti neplaninės ir ekstra chirurgijos, traumatologiniai, urologiniai bei torakaliniai ir širdies bei kraujagyslių chirurgijos skyriai. Chirurgai suprato, kad, be kvalifikuotos bendrosios chirurginės pagalbos, reikalingi ir specializuoti skyriai.”

Prof. Algimantas Bubnys prisiminė profesoriaus pedagoginį talentą. „Studentai jį labai mylėjo, nes paskaitas jis skaitydavo ramiai, įdomiai, o per egzaminus niekada niekam nerašydavo trejetų. Visi eidavo laikyti tiek kartų, kol gaudavo penketą”, – pasakojo A. Bubnys.

Daktarė Filomena Taunytė susirinkusiems priminė ne tik profesoriaus talentą būti chirurgu, mokslininku, pedagogu, bet ir jo įgimtą inteligenciją, aukštą kultūrą, sugebėjimą net ir subtiliomis temomis kultūringai ir šmaikščiai pajuokauti, nieko neįskaudinant, neįžeidžiant.

Paties prof. P. Norkūno prisiminimus apie save, savo patirtį, karo dienas ir darbus iš jo „Atsiminimų” knygos skaitė radijo diktorės, redaktorės Violeta Mickevičiūtė ir Irena Plaušinaitytė. Aktorius Ferdinandas Jakšys pristatė ir paskaitė ištraukas iš naujos, dar spaudos dažais kvepiančios knygos „Gyvenimą paskyriau Lietuvai”, skirtos P. Norkūno 100-osioms gimimo metinėms. Leidinį sudarė ir parengė Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė, VU Medicinos fakulteto docentė D. Triponienė.

Renginio pabaigoje buvo įteikta Vilniaus medicinos draugijos kasmetinė mokslo premija. Ją įteikti į sceną pakilo ilgametis Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas prof. Pranas Šimulis. Šiemet premija už geriausią mokslo darbą, įdiegtą į praktiką, – „Įgimtų kraujagyslių ligų (arba kraujagyslių diplazijos) diagnostikos ir gydymo įdiegimas Lietuvoje” atiteko Kraujagyslių chirurgijos klinikos ir VU Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Kraujagyslių chirurgijos centro vadovui prof. Vytautui Jonui Triponiui.

Šalia prof. P. Norkūno pavardės skambėję garsūs epitetai – chirurgas virtuozas, medicinos talentas, Lietuvos chirurgų korifėjus, chirurgijos mokyklos tėvas – profesoriaus taip ir neišmokė vienintelio dalyko – priprasti ir susitaikyti su ligonio mirtimi. Mirtis jam sukeldavo šoką. Įvykus blogiausiam, jis ilgai ir smulkiai aptarinėdavo, analizuodavo su kolegomis mirtį lėmusius dalykus, gydymo trūkumus. Kiekvieną ligonį jis mylėjo, kiekvienas jam buvo svarbus. Tai buvo jo darbo ir gyvenimo aksioma, kuriai jis niekada nenusižengė. Pats profesorius iškeliavo Anapilin 1992 m. lapkričio 9 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Minint 100-ąsias jo gimimo metines, artimieji, giminės, kolegos, draugai aplankė P. Norkūno kapą, padėjo gėlių, doc. A. Valinskas prisiminė buvusio kolegos išskirtinę meilę žmogui, rūpinimąsi kiekvieno likimu, jo sąžiningumą ir sugebėjimą būti chirurgu humanistu, visuomenininku, mokslininku. Vėliau Katedroje bazilikoje buvo išklausytos Šv. mišios, Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis per pamokslą savo šventu žodžiu laimino profesoriaus nueitą kelią ir jo didžius darbus.

Eugenija Kostinienė