Girdintiems žmonėms kartais sunku suprasti, kaip vien rankų judesiais ir veido mimikomis gali būti sukuriamas eilėraštis. Tačiau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Taikomosios kalbotyros studijas pabaigusi Anželika Teresė, kuri yra vienintelė Lietuvoje gestų kalbos poezijos tyrėja, sako, kad būtent tai ir paskatino ją imtis neįprastos mokslinės veiklos.

„Gestų kalbos pradėjau mokytis studijuodama Vilniaus kolegijoje. Po studijų vertėjavau, bet supratau, kad verčiant skirtingose situacijose man ima trūkti tam tikrų kalbinių įrankių ir teorinių žinių, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Juk vertimo spektras yra be galo platus, o gestų kalbos vertimas yra itin sudėtinga profesija – visuomet esi tarsi tiltas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų“, – apie savo pažintį su gestų kalba pasakoja Anželika.

Po išlyginamųjų studijų pasirinkusi Taikomosios kalbotyros magistrantūrą jaunoji tyrėja su dėstytojų pagalba pradėjo po truputį tirti tai, kas jai pačiai be galo įdomu – gilintis į kurčiųjų kultūrą, kalbą, analizuoti ją įvairiais apsektais.

„Tirti gestų kalbą kalbotyros studijų prasme mane labiausiai skatina akivaizdus tyrimų poreikis ir tai, kad pradėjus analizuoti šią kalbą atsiveria toliai, kur bepažvelgsi – nearti dirvonai. Daug kas nėra moksliškai tirta, tad kiekviena diena yra tarsi naujiena. Be to, visad sakau, kad visą savo gyvenimą, pati to nežinodama, ruošiausi gestų kalbai. 14 metų grojau fortepijonu, nuo dvylikos metų iki šiol vaidinu teatre – lavinau pirštus, mimiką, plastiką. Viso to reikia, norint būti gera gestų kalbos vertėja“, – teigia filologė.

Gestų kalbos žinias mergina pritaikė savo magistro baigiamajam darbui pasirinkdama tirti meninės raiškos priemones lietuvių gestų kalboje. Kaip teigia Anželika Teresė, tokį sprendimą lėmė šios krypties tyrimų trūkumas Lietuvoje ir stiprus susižavėjimas lietuvių gestų kalbos menu, o ypač viena jo rūšių – lietuvių gestų kalbos poezija, kurią tirti tapo įmanoma kurčiųjų menininkų dėka.

„Gestų kalboje (ne kalkiniame lietuvių kalbos variante gestais) nėra gesto, kuris reikštų „labai“, tai išreiškiama pasitelkus veido išraiškas. Pavyzdžiui, gestų kalba sakant „vyras yra gražus“, kilstelti antakiai, intensyvesnis žvilgsnis ar šypsena suteiks kitokią prasmę arba sustiprins, paryškins esamą – pavyzdžiui, „vyras yra labai gražus“, – apie gestų kalbą pasakoja tyrėja.

„Meninėmis raiškos priemonėmis gestų kalboje, kaip rašau ir savo magistro darbe, laikau tas priemones, kuriomis realizuojamos estetinė ir emocinė kalbos funkcijos. Pavyzdžiui, meniniame pasakojime tikslingai kartojant tam tikrą plaštakos formą, judesį, erdvę, pasitelkus vieną iš trijų gestų kalbos poezijos tyrėjų išskirtų simetriškumo tipų, kuriamas gestų poezijos rimas“, – teigia Anželika.

Remdamasi nebaigtu ir nuolat pildomu lietuvių gestų kalbos žodynu ir aktyviai dirbdama kurčiųjų bendruomenėje mergina pastebėjo, kad kurtieji dažnai, ypač kurdami poeziją, renkasi pakeisti įprastus gestus – juos modifikuoti. Taip sukuriamos perkeltinės reikšmės arba dviprasmybės.

„Tai Lietuvoje apskritai netirta sritis, todėl pačiai teko pradėti beveik nuo nulio. Iš visos Lietuvos surinkau tuo metu buvusius autentiškus gestų kalbos meno kūrinius – būtent juose gausu meninės raiškos priemonių. Kūrinius nufilmavau, sumontavau ir analizavau įvairiais pjūviais. Taip pat dvejus metus stebėjau gyvą gestų kalbą ir fiksavau perkeltines reikšmes, dažniausiai pasikartojančias kurčiųjų bendruomenėje, tačiau nesančias žodyne“, – apie atliktą tyrimą pasakoja gestų kalbos tyrėja.

Ji sako, kad prieš dvejus metus Lietuvoje jai pavyko rasti šešis žmones, kuriančius gestų kalbos poezijos kūrinius. Vėliau atsirado ir daugiau „prisipažinusių“, kad kuria. Anželika Teresė taip pat pastebi, kad sudėtingiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia yra tai, kad gestų kalbos poezija neturi jokios rašytinės formos.

„Kiekvienas gestų kalbos poezijos kūrinys yra be galo individualus, gyvuojantis kartu su autoriumi. Tačiau mane labiausiai žavi šių kūrinių grožis, vaizdingumas, įstabi raiška, pavergianti tiek kurčiuosius, tiek girdinčiuosius“, – pasakoja mergina.

Anželika Teresė taip pat yra Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro teatro mokytoja. Centre kartu su mokiniais kuria poeziją, o šiuo metu – ir dainas. Dainos, kaip ir gestų kalbos poezija – gestų kalbos meno, kuris aptariamas baigiamajame magistro darbe, dalis.

„Kurdami dainas remiamės garsinėmis kalbomis, tačiau neužtenka tiesiog išversti tekstą. Kiekvienos dainos žodžius reikia pirmiausia išanalizuoti, tada – perteikti gestų kalba. Pavyzdžiui, neseniai verčiant vieną dainą pasitaikė sakinys „kai mes vėl kartu, viskas tampa gyva“. Su mokiniais pradėjome kalbėti, ką tai gali reikšti, kokia prasmė slypi už to. Buvo suprasta, kad kalbama apie meilę. Mokiniai diskutavo ir gestais perteikė, kad įsimylėjus „viskas ima judėti, pasipila spalvomis“. Taip ir interpretavome šią dainos dalį, sukurdami gestų kalboje suprantamą metaforą“, – apie darbą su gestų kalba pasakoja Anželika.