Geriausias Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centro dėstytojas dr. Deimantas Valančiūnas bakalauro studentams dėsto Azijos kiną, hindi kalbą, kursą apie Indijos modernizaciją, o magistrantams – Azijos vizualiąją ir populiariąją kultūrą. Dar studijų metais išvykęs stažuotis į Indiją, jis apsilankė kino teatre ir liko sužavėtas žiūrovų emocijų. Taip tapo Indijos kino „akafanu“ ir tik baigęs bakalauro studijas pradėjo dėstyti hindi kalbą. Tuometinė pažintis su Indijos kinu vėliau paskatino jį pasinerti į Azijos kino industrijos sritį. Dr. D. Valančiūnas 2014 m. buvo apdovanotas kaip geriausios Lietuvoje apgintos disertacijos autorius humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Dėstytojas visuomet skatina ir savo studentus surasti juos dominančius tyrimų objektus, nes tik tuomet tyrimas gali tapti ne prievole, bet malonumu.

Ar galvojote kada nors ir pats tapti dėstytoju? Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia norint būti geru dėstytoju?

Dėstyti pradėjau iš karto po bakalauro, nes tuo metu reikėjo hindi kalbos dėstytojo. Kadangi labai myliu šią kalbą, tai ir dėstymo patirtis man patiko. Vėliau trumpam išbandžiau darbą kitose, ne akademinėse srityse, tačiau ir kolegų paskatintas, ir pats apsisprendęs grįžau į universitetą siekti mokslininko karjeros. Manau, norint būti geru dėstytoju reikia daug domėtis savo dėstomais dalykais. Daugelis galbūt mano, kad tik tiksliuosiuose moksluose viskas nuolatos kinta ir reikia domėtis naujovėmis, tačiau lygiai taip pat yra ir humanitariniuose moksluose. Atsiranda naujos teorijos, senų teorijų pervertinimas, naujos tyrimų temos, nauji požiūriai: turi neatsilikti nuo naujausių tendencijų. Taip pat reikia, kad dėstoma medžiaga būtų įdomi ir pačiam dėstytojui. Kartais tenka dėstyti dalykus, kurie galbūt nėra tiesiogiai susiję su paties atliekamais tyrimais: tačiau niekas netrukdo kažkiek tų tyrimų integruoti. Pavyzdžiui, aš dažnai įterpiu įvairios vizualikos, filmų ištraukų į kursus, kurie tiesiogiai nėra susiję su mano pagrindiniais tyrimais – t. y. vizualiąja kultūra. Taip ir man pačiam yra įdomiau, ir studentams, o ir kontekstas prasiplečia.

Ar būtent taip ir įsivaizdavote dėstytojo darbą?

Na, pradžioje turbūt įsivaizdavau dėstytojo darbą taip, kaip jį įsivaizduoja ir daugelis neakademinio pasaulio žmonių: kelis kartus ateini į universitetą, atskaitai tas kelias paskaitas ir – viskas, laisvas. Tačiau iš tiesų – tu dirbi nuolatos. Ir prieš paskaitą, ir po paskaitos, ir vakarais, ir savaitgaliais. Turi nuolatos domėtis ir naujinti savo žinias. Tačiau tai turbūt ir yra vienas iš šio darbo privalumų.

Kiek metų jau dėstote? Kokios Jums, kaip dėstytojui, patirtys yra pačios įsimintiniausios?

Dėstau jau trylika metų. Visuomet smagu prisiminti sėkmingas paskaitas, vaisingas diskusijas, tačiau smagiausia – kai matai kokius nors savo darbo rezultatus.

Kas Jums svarbiausia dėstant – kontaktas su auditorija, grįžtamasis ryšys, geras medžiagos išdėstymas?

Svarbu visi šie dalykai. Kontaktą su auditorija išlaikau beveik visų paskaitų metu, nes dažnai užvedu diskusijas, prašau interpretuoti vieną ar kitą filmo ar literatūrinio kūrinio ištrauką, žiūrim, ar veikia praktiškai aptartos teorijos ar konceptai. Be to, jei tik nepamirštu, visuomet kurso pabaigoje paraginu studentus įvertinti kursą VU sistemoje arba pats išdalinu anoniminę anketą. Kai kurie studentai parašo laiškus ir pasidalina savo įspūdžiais. Būtent iš šio grįžtamojo ryšio ir žinai, ar gerai išdėstei medžiagą. Visa tai yra svarbu, nes būdų ir priemonių išdėstyti tą pačią medžiagą gali būti ne vienas ir kartais tavo pasirinkti gali būti ir ne patys geriausi.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Mane visuomet žavi studentai, kurie kelia klausimus ir nebijo išreikšti savo nuomonę. Diskusija yra vienas svarbiausių mano dėstomų dalykų aspektų, kadangi nuolatos susiduriame su įvairiomis literatūrinių ar vizualių kūrinių interpretacinėmis galimybėmis. Svarbiausia, kad diskusijų metu būtų laikomasi bendravimo etikos ir pagarbos vieni kitiems. Iš karto vienu metu pakeltos kelios norinčių pasisakyti studentų rankos man yra daug geriau nei visiška tyla auditorijoje. Žinoma, suprantu, kad ne visi studentai turi pakankamai drąsos reikšti mintis auditorijoje, todėl taip pat smagu, kai studentai savo mintimis paskaitos tema pasidalina ir po paskaitos.

Ar turite savą studentų motyvavimo sistemą?

Aš beveik kiekvieno savo dėstomo kurso pradžioje pasakau studentams, kad iš kurso jie gaus tiek, kiek į jį įdės ir patys – skatinu studentus diskutuoti, reikšti savo nuomonę, kelti klausimus, paskaitų temomis pasidomėti ir papildomos informacijos paieškoti namuose. Seminarams stengiuosi atrinkti naudingą, bet ir įdomią, nenuobodžią teorinę medžiagą, kurią duodu pristatyti studentams individualiai arba grupelėmis. Taip pat savo paskaitose neretai panaudoju ir buvusių studentų įžvalgas – visada smagu paminėti, kad štai tokią ir tokią idėją ar interpretaciją yra pateikę kiti jūsų kolegos. Studentams yra malonu išgirsti, kad ir jų idėjos yra įdomios, vertos dėmesio.

Ką dėstymo patirtis duoda Jums kaip mokslininkui?

Pamenu, būdamas studentas, dažnai stebėdavausi, kai savo monografijose mokslininkai dėkoja studentams. Tuo metu atrodė, ką jau čia tokio ypatingo tas studentas gali suteikti dėstytojui. Bet iš tiesų duoda gana nemažai. Dėstymą aš matau kaip nuolatinį žinių apsikeitimo procesą, kur dalyvauja abi pusės. Dažnai savo tyrimais, idėjomis pasidalinu paskaitų metu, o iš studentų užduotų klausimų arba abejonių, pasiūlytų alternatyvių interpretacijų galima patikrinti arba praplėsti savo paties tyrimus.

Ar jaunam žmogui dėstytojo darbas šiandien patrauklus? Juk nemažai kalbama apie menką atlygį už šį darbą?

Na, apie neadekvatų dėstytojų atlyginimą jau yra daug kalbėta ir viešojoje erdvėje, ir pačioje akademinėje bendruomenėje. Nežinau, kiek yra patrauklus vien tik dėstytojo darbas, tačiau jei dėstymas susijęs ir su moksline veikla, tuomet tikrai galima surasti nemažai pliusų – vienas jų man asmeniškai yra dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, ERASMUS dėstymo vizituose ir stažuotėse, kuriose yra galimybė keistis žiniomis, plėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis. Tai aš laikau savo darbo privalumu.

Ko sau kaip dėstytojas niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Nors neretai auditorijoje su studentais pajuokaujam, tačiau visuomet turi išlikti abipusė pagarba. Lygiai taip pat yra ir su darbu paskaitų metu. Auditorija yra ta vieta, kur vyksta diskusijos, todėl, nors ir leidžiu ir skatinu studentus diskutuoti ir pasisakyti, tačiau netoleruočiau įžeidimų ar patyčių.

Viename interviu esate minėjęs, kad su Indijos kinu, pagrindiniu Jūsų mokslinių tyrimų objektu, susidūrėte dar studijuodamas bakalaurą. Kuo Jus sužavėjo Indijos kinas?

Kinu domiuosi jau seniai, tiesa, pradžioje daugiau traukė Europos autorinis kinas, dar mokyklos laikais rašydavau apybraižas apie tokius režisierius kaip A. Tarkovskis, F. Fellini ar F. Truffaut. O pirmoji pažintis su Indijos kinu įvyko studijuojant Orientalistikos centre indologijos specializacijos bakalaurą. Buvau išvykęs metams stažuotis į Indiją ir ten, kaip ir priklauso, apsilankiau kino teatre. Tai, kaip žiūrovai reagavo į ekraną, kaip dalijos emocijomis, mane iš tiesų suintrigavo – supratau, kad kinas Indijoje nėra vien tik pramoga, bet ir kultūrinis fenomenas, kuriam suprasti dar neturiu pakankamai kompetencijų. Iš karto susipirkau tuomet dar nelabai gausią akademinę literatūrą apie Indijos kiną ir ėmiau studijuoti detaliau. Nuo to karto tapau, moksliniu žargonu kalbant, Indijos kino „akafanu“ – t. y. kai mokslinis objektas kartu yra ir tyrimai, ir laisvalaikis.

Ar pats, kaip dėstytojas, skatinate studentus ieškoti savo mokslinio tyrimo objektų, sukti mokslininko keliu?

Taip, žinoma – visuomet skatinu studentus surasti juos dominančius tyrimų objektus, nes tik tuomet tyrimas gali tapti ne prievole, bet malonumu.