Geriausias Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Politikos teorijos katedros dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas dėsto septynerius metus. Jaunas dėstytojas nedalija studentams saldainių ir nerašo pliusų. Labiausiai jis vertina nuoširdų ir pagarbų santykį su studentais, o dėstymas jam nėra tik žinių perteikimas – tai tam tikras bendravimo procesas. Vardan jo šis dėstytojas per savo paskaitas įvedė inovaciją, iš kurios inovacijų šalininkai turbūt tik smagiai pasijuoktų – jis atsisakė skaidrių ir paskaitą skaito be jokio lapelio. Ir jis žino, ko siekia.

Ką studentai labiausiai vertina dėstytojo darbe?

Pirmiausia turbūt erudiciją, apsiskaitymą, savo dalyko žinojimą – tai, kas savaime daro dėstytoją autoritetingą studentų akyse. Antra – autentišką santykį su pažinimo objektu.  Studentai turi jausti ir matyti, kad tau tai – ne vis vien, kad dėstai ne formaliai, o giliniesi į dėstomą dalyką ir stengiesi tai perteikti kitiems. Trečia – svarbu žmogiškas santykis, nežiūrėjimas į studentą iš aukšto, o bandymas atrasti dialogą su studentu. Dėstymas nėra tik žinių perteikimas, tai ir tam tikras bendravimo procesas. Jo ugdymas ir žmogiškosios vertybės yra labai svarbios.

Koks Jūsų dėstymo stilius, kokius metodus taikote, kam teikiate pirmenybę?

Per seminarus nelaukiu, kol kas nors pakels ranką, bandau kiekvieną prakalbinti, įtraukti ir jau prieš seminarą siunčiu tam tikrą žinią: „studentai, ruoškitės“. Seminarus laikau pagrindiniu savo dėstymo proceso veiksniu.

Kasmet vis ką nors išbandau stiprindamas ir tobulindamas paskaitų skaitymo sritį. Šiais metais įvedžiau tokią inovaciją: atsisakiau skaidrių ir dėstau be jokio lapelio. Pusantros valandos išlaikyti studentų dėmesį, pateikti kažką vis naujo – tai tikrai nėra lengva. Mano nuomone, tai pasiteisino. Dar reikėtų ir studentų to paklausti, ar tikrai.

Tai dariau dėl kelių priežasčių. Turėdami skaidres, studentai nebūtinai ateina į pačias paskaitas, be to, ne dėstytojas, o skaidrės ir jose pateikta informacija tampa dėmesio centru. Visų dėmesį prikausto negyvas vaizdas. Į skaidres dažniausiai sumeti viską, ko reikia ir ko nereikia. O šiuo atveju išsikeli sau tikslą, ką nori pasakyti studentams, pats turi susidėlioti savo galvoje svarbiausius dalykus, paskaitos struktūrą, nuoseklumą ir perteikti tai kaip vientisą pasakojimą. Kai kada mano paskaitos būna labiau pavykusios, kai kada mažiau, bet pastebėjau, kad jų lankomumas padidėjo.

Dar viena mano, kaip dėstytojo, veiklos sritis – vadovavimas bakalaurų ir magistrų baigiamiesiems darbams. Šiais mokslo metais jų turiu 12, praktikuoju reguliarius susitikimus su jais grupėmis. Taip sutaupau laiko, nes nereikia to paties kartoti keliolika kartų. Kita vertus, sukuriama kolegiška pagalba. Studentai, vertindami kolegos darbą, tarpusavyje gali pasidalyti žiniomis.

Daug dėstytojo darbo laiko užima bendravimas ne per auditorines valandas, atsakymai į elektroninius laiškus, užklausas.

Man visada svarbu ne tik išlaikyti pagarbų santykį su studentu, bet ir suteikti grįžtamąjį ryšį. Vertindamas darbą, stengiuosi studentą visada pagirti už tai, ką jis padarė, ne tik jo silpnąsias vietas nurodyti. Ir – įžvelgti talentą. Saldainių nedalinu. Pliusų nerašau.

Aš irgi mokausi iš savo studentų, nebijau pripažinti savo klaidų, pasakyti, kad ko nors nežinau.

Apibendrinant: esminė taisyklė geram dėstytojui – išlaikyti labai nuoširdų, labai pagarbų, autentišką santykį su studentais.

Kokia politikos mokslų dėstytojo darbo specifika? Juk nėra laboratorijų, bandymų, tyrimų? Ar svarbu būti matomam žiniasklaidoje, visuomenėje, ar tai yra svarbu Jums, kaip dėstytojui?

Politologų, kaip dėstytojų, specifika yra tokia, kad jiems tenka dažniausiai bendrauti su žiniasklaida. Nesakyčiau, kad tie, kurie mažiau reiškiasi žiniasklaidoje, blogiau dėsto. Aišku, studentui gal ir labiau imponuoja tai, kad jam dėsto koks nors žinomas visuomenės veikėjas. Svarbiausia dėstant – profesionalumas, dalyko išmanymas.

Jūsų biografijoje – darbas ir patirtis ne tik visuomeninėse organizacijose, bet ir valstybinėse institucijose. Ką Jums, kaip dėstytojui, davė ši patirtis?

Dėstyti atėjau iš valstybės tarnybos. Darbas valstybės tarnyboje duoda tam tikros geros patirties ir išmoko laikytis dienos režimo, o tai labai svarbu akademiniame darbe. Valstybės tarnyba man buvo vienas iš dalykų, padėjusių geriau suvokti politiką kaip reiškinį, ir tai yra labai svarbu.

Ar esate griežtas dėstytojas? Kokių studentų savybių ar poelgių netoleruojate?

Nežinau, ar esu griežtas, bet esu labai reiklus. Mažiausiai toleruoju pasyvų dalyvavimą seminaruose ar nedalyvavimą, netoleruoju šnekėjimo tiesiog „iš lubų“. Labai reikalauju įsiskaityti į tekstus, reikalauju neatsainaus požiūrio. Bandau atsiriboti nuo visokių asmeniškumų. Nesistengiu studentų specialiai sukirsti per egzaminą, negailiu gero pažymio, jei matau, kad studentas dirbo ir yra jo vertas.

Ar esate sulaukęs po savo paskaitos ovacijų, aplodismentų?

Būna taip kartais, po paskutinių seminarų studentai paploja. Aš padėkoju jiems už darbą viso kurso metu ir jie paploja. Yra buvę aplodismentų ir po paskaitų, bet dažniausiai – po seminarų. Toks džiugus galutinis atsidėkojimas sukuria nuoširdžią atmosferą.

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija?

Neleisčiau sau pažeidinėti bendrųjų etiketo taisyklių. Neleisčiau sau įžeidinėjimo, grubaus bendravimo, taip pat ir politikavimo. Visi šie dalykai yra kontraproduktyvūs ugdymo procese. Jeigu pavėluoju, visada studentų atsiprašau, nes visko būna. Kadangi reikalauju iš jų nuoširdaus požiūrio, tai ir pats stengiuosi, kad studentai matytų, jog man ne tas pats, kaip aš dėstau. Studentus matau kaip bendraminčius proceso dalyvius.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Žavi aktyvūs, smalsūs, kūrybiškai nepriklausomi. Tokie, kurie nepriima visko, ką tu duodi, už gryną pinigą ir domisi plačiau, bando pažvelgti giliau. Dažniausiai į politikos mokslus įstoja labai gabūs studentai, mokydamas juos ir aš kartu iš jų mokausi. Jie turi tokių savybių, kurių tu pats neturi – nuo kalbų mokėjimo iki meninių, kūrybinių sugebėjimų. TSPMI verda labai bendruomeniškas gyvenimas, matome tuos studentus per visokias šventes įvairiais rakursais – įvertini galimybę bendrauti ir būti kartu su jais. Tai žmonės, kurie rodys aktyvumą, lyderystę ir visur kitur, todėl iš jų mokytis, juos pažinti yra labai smagu.

Kas svarbu studentams, studijuojantiems politikos mokslus, kokie jie turi būti? Ar TSPMI studentai kuo nors išskirtiniai? Gal jie aktyvesni, dalyvaujantys įvairiose akcijose, pilietiškesni ir visuomeniškesni? Ar šios vertybės yra diegiamos per paskaitas?

Nelinkstu atskirai pabrėžti TSPMI studentų išskirtinumo, nes nemanau, kad jie yra superišskirtiniai ir pranokstantys kitų fakultetų studentus. Pats buvau VU SA prezidentas, mačiau visų fakultetų studentus. Galiu pasakyti, kad kiekvieno fakulteto studentai yra saviti, turi labai gerų savybių, kurių neturi kiti. TSPMI studentai gal aktyviau įsitraukia į visuomeninius reikalus. Nors aš per paskaitas stengiuosi atsiriboti nuo savo politinių pažiūrų, nes paskaitos – ne politiniai debatai, tačiau, be abejo, yra tam tikrų vertybinių dalykų, kuriuos neišvengiamai turi akcentuoti. Kalbant apie valstybę labai svarbu, kaip mes ją kuriame, kiek mes esame tolerantiški korupcinėms, šešėlinėms apraiškoms – čia, matyt, turiu daugiausia vertybiškumo. Bandau studentams parodyti valstybės reikšmę mūsų kasdieniame gyvenime ir sukurti tam tikras prielaidas jų pačių pamąstymams, kuo jie galėtų prisidėti, kad mūsų valstybė būtų tokia, apie kokią mes galvojome, kovodami dėl jos nepriklausomybės.

Esate protmūšių dalyvis, TV laidos „Auksinis protas“ ir TV projekto „Ateities lyderiai“ VU komandos kapitonas. Tai vienintelis jūsų hobis, aistra? Kaip dar leidžiate laisvalaikį?

Tokie žaidimai lavina atmintį, imlumą ir norą domėtis plačiau, o patirtis labai praverčia per paskaitas ir seminarus. Jau nesu aktyvus jų dalyvis.

Dabar ir darbas, ir gyvenimas susipina vienas su kitu, papildo vienas kitą. Stengiuosi visada gerai išsimiegoti, daug vaikštau, išeinu į gamtą, stengiuosi paskaityti kokią nors kitokią, ne profesinę, knygą, skiriu laiko ir šeimai.