Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną. Savo profesiją jis vadina egzistenciniu nuotykiu ir studentams neleidžia atsilikti nuo šiuolaikinės istorijos tendencijų.

Buvote įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Ką Jums reiškia toks pripažinimas? Kokias emocijas jis sukėlė?

Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. O kiekvieną nominaciją arba apdovanojimą, susijusį su moksline arba pedagogine veikla, esu linkęs vertinti kaip ženklą, kad esu teisingame kelyje.

Už ką, Jūsų nuomone, buvote taip įvertintas studentų? Kuo juos „paperkate“?

Atvirai sakant, tegaliu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Darau prielaidą, kad studentams imponuoja mano dėstomi dalykai ir paskaitose bei seminaruose taikomi darbo principai.

Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ etc.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus. Dėl šios priežasties naujų kursų rengimas nėra nemaloni prievolė, o galimybė sužinoti naujų ir intriguojančių dalykų, kuriais vėliau pasidalysiu su studentais.

Kaip tapote dėstytoju? Ar visada svajojote dėstyti?

Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Rašydamas magistro darbą jau žinojau, kad stosiu į doktorantūrą ir liksiu Vilniaus universitete.

Pakalbėkime apie Jūsų paskaitas ir seminarus. Kokie jie? Ko netoleruojate?

Ruošdamasis paskaitoms ir dirbdamas su studentais auditorijoje stengiuosi laikytis kelių principų: analizuoju, kaip analogiški (arba tematiškai artimi) kursai parengti ir dėstomi įvairiuose Europos Sąjungos šalių ir JAV universitetuose; stengiuosi kasmet į dėstomus kursus ir seminarus įvesti naujovių (reaguoju į naujos dalykinės literatūros pasirodymą, studentų pageidavimus, pasiūlymus, konstruktyvią kritiką).

Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.

Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis. Tačiau netoleruoju neatsakingumo, neprofesionalumo, nepagarbos kolegoms.

Kaip apibūdintumėte savo studentus? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis į ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y. konspektuoja dėstytojo mintis), bet ir gyvai reaguoja į išgirstas tezes, klausinėja, diskutuoja.

Šiandieniniai studentai nuo manosios kartos, įstojusios į Vilniaus universitetą 1993-iaisiais, skiriasi daugeliu dalykų: jie daugiau keliauja, disponuoja įvairesne informacija, nebijo improvizuoti, moka geriau kovoti už savo teises, tiki, kad pasaulis priklauso jiems ir… yra emociškai jautresni.

Kaip suderinate ruošimąsi paskaitoms su moksline veikla? Ar pastarajai lieka daug laiko?

Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių tyrimų sumanymų, privalo preciziškai planuoti dienotvarkę ir neretai aukoti laisvalaikį.

Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė. Esu įsitikinęs, kad sėkmingiems moksliniams tyrimams reikalinga ne tik kabinetų tyla, bet ir triukšmingos diskusijos.

Kuo Jus patį žavi istorija? Koks istorinis laikotarpis Jums įdomiausias?

Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“. O istoriko profesija man yra egzistencinis nuotykis.

Nėra neįdomių istorinių laikotarpių, tačiau man įdomiausias vadinamasis kraštutinumų amžius – dvidešimtasis – ir karštoji istorija, vykstanti prieš mūsų akis XXI amžiuje.

Daugelis šiuolaikinį istoriką įsivaizduoja kaip nuolat tūnantį archyvuose tarp šūsnio šaltinių. Kiek šiandien dar gajus toks stereotipas? Koks yra mūsų dienų istorikas?

Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai – linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“. Tokio vaizdinio susiformavimą tikriausiai lėmė kelios priežastys.

Visų pirma, mūsų amato ypatumai – geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko – knygų žiurkės“ etiketę. Istorija, mano nuomone, yra labai įdomus, dinamiškai besivystantis ir įvairių kūrybinių galių ugdymo reikalaujantis mokslas.

Kita labai svarbi priežastis – pačių praeities tyrinėtojų nenoras arba nemokėjimas bendrauti su visuomene, įdomia forma ir suprantama kalba pasakoti apie savo tyrimų rezultatus.

Esate „Literatūros ir meno“ apžvalgininkas, taigi rašote ne tik istorinius, bet ir publicistinius tekstus. Kiek istorikui svarbu rašyti ne tik profesinius tekstus? Koks, Jūsų galva, literatūros ir istorijos santykis?

Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Postmodernistinio pasaulio kalba tai skambėtų taip: istorikai privalo išmokti prodiusuoti savo idėjas!

Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendro. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas. Tačiau nenorėčiau, kad mane suprastumėte klaidingai – nesakau, kad tarp istoriko ir romanisto darbo derėtų dėti lygybės ženklą, tačiau esu įsitikinęs, kad abiem reikalingas gebėjimas analitiškai mąstyti, išlavinta vaizduotė ir įvaldytas istorijų pasakojimo menas.