Nors geriausiu Filosofijos fakulteto dėstytoju išrinktas doc. dr. Jonas Dagys dėsto keletą disciplinų, bet, kaip pats sako, studentai jį dažniausiai mato logikos paskaitose. Šis mokslas doc. dr. J. Dagį žavi savo estetika, kaip, beje, ir fotografija, kuri pakerėjo dar vaikystėje.

Tapote geriausiu 2014 m. Filosofijos fakulteto dėstytoju. Kokia buvo Jūsų reakcija tai sužinojus?

Nesitikėjau šitokio įvertinimo, tad labai nustebau. Fakultete yra labai gerų dėstytojų, kuriuos laikau daug geresniais už save. Taigi šiuo įvertinimu buvau maloniai nustebintas, bet jausmas dviprasmiškas. Apskritai vieno žmogaus išskyrimas tokiuose kontekstuose dažniausiai nėra tiesiogiai susijęs su konkrečiu asmeniu ar jo darbo kokybe. Tai dažnai priklauso nuo dėstomo dalyko, nuo studentų, jų požiūrio į šį dalyką, nuo požiūrio į dėstytoją ir kitų šalutinių ar net atsitiktinių faktorių. Kaip kartais sakoma, tiesiog reikia pasitaikyti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Bet, neslėpkime, džiaugiuosi, kad sėkmė šįkart lydėjo mane.

Iš to, ką perskaičiau, susidarė įspūdis, kad studentai apie Jus šiltai ir teigiamai atsiliepia. Tad kokios Jūsų paskaitos?

Jos yra pasidalijimas patirtimi ir žiniomis. Stengiuosi visada užmegzti asmeninį santykį su studentais, medžiagą pateikti jiems suprantamu būdu, įsijausti į auditorijos perspektyvą. Stengiuosi, kad paskaitos būtų kiek įmanoma interaktyvesnės, kad studentai į jas įsitrauktų, būtų jų dalyviai, o ne klausytojai.

Tačiau nesijaučiu darantis ką nors ypatingo. Manau, dirbu labai tradiciškai. Naudojuosi savo studentiška patirtimi, stengiuosi perimti ką nors iš tų dėstytojų, kurie paliko įspūdį bestudijuojant. Tai Vilniaus universiteto profesorius Marius Povilas Šaulauskas, docentė Nijolė Radavičienė, profesorius Romanas Plečkaitis ar profesoriai Howardas Robinsonas, Yehuda Elkana, Katalin Farkas iš Vidurio Europos universiteto (CEU).

Vienas Jūsų dėstomų dalykų – logika. Kaip ja sudominti studentus, paskatinti mąstyti?

Vienas dažniausiai akcentuojamų logikos aspektų – taikomasis. Tačiau didžioji dalis šiuolaikinės logikos smarkiai paveikta XIX a. pab. – XX a. pr. logikos matematizacijos proceso. Gana svarbų vaidmenį vaidina ne tik praktinis pritaikomumas, bet ir estetinė kokybė: loginės ir matematinės struktūros pasižymi savotišku grožiu. Susižavėjimas, kurį galima pasiekti, patirti dirbant su jomis, labai vertingas kiekvienam. Jį palyginčiau su potyriu žvelgiant į saulėlydį ar žvaigždėtą dangų. Taigi loginių ar matematinių principų suvokimas irgi gali sukelti estetinius išgyvenimus. Gal kiekvienas galėtų pasakyti ką nors panašaus apie savo dėstomą dalyką, tačiau niekada nepagalvočiau, kad logika galėtų būti kam nors neįdomi.

Ko netoleruojate per paskaitas?

Mobiliųjų telefonų. Auditorijoje, kaip ir visur, studentai patiria daug išorinių dirgiklių, nuo kurių kartais nesugeba atsiriboti. Nuo pat pirmos paskaitos mobiliuosius telefonus iš tų, kurie jais naudojasi, paimu ir padedu ant stalo auditorijos priekyje. Principas paprastas: jeigu turi svarbių reikalų, kurie trukdo visavertiškai dalyvauti paskaitoje, gali iš jos išeiti. Paskaita turi būti svarbiausias dalykas. Netoleruoju ir tingumo, bent minimalių adekvačių pastangų neįdėjimo, išankstinio atsisakymo suprasti. Bet su tuo kovoti sudėtingiau.

Kuo dabartiniai studentai kitokie, nei buvote Jūs?

Manau, kad studentai nelabai daug pasikeitė ne tik nuo mano laikų, bet ir nuo viduramžių. Neverta idealizuoti praeities ir sakyti, kad joje kas nors buvo kitaip. Tiesiog pasikeitė pasaulis, o studentai liko tokie patys su savo studentišku gyvenimu ir jo poreikiais.

Dabar daugelis studentų dirba. Mano laikais tai nebuvo įprasta, o dabar jau tapo beveik savaime suprantamu dalyku. Tai nepalanki studentams aplinkybė, dėl kurios jie negali realizuoti visų gabumų.

Be to, kaip jau minėjau, šiais laikais yra gausybė informacinių dirgiklių. Kai pradėjau studijuoti, mobilieji telefonai, internetas, socialiniai tinklai dar buvo labai retas reiškinys, su kuriuo tiesiogiai susidurdavo nedaugelis. Dabartiniams studentams šis aplinkos pokytis atneša ir gerų, ir blogų dalykų. Gerų dėl to, kad jie gali labai daug ką surasti – kokybiška akademinė literatūra prieinama kaip niekada žmonijos istorijoje. Blogų dėl to, kad informacinio pertekliaus sąlygomis studentams darosi vis sunkiau susikoncentruoti. Interesų vis daugiau, laiko lieka vis mažiau. Atrodo, jo turėtų likti daugiau, bet yra priešingai.

Kas Jus atvedė į Filosofijos fakultetą?

Tai nebuvo itin suprastas ar reflektuotas apsisprendimas. Į šį fakultetą patekau beveik atsitiktinai, tik kone paskutinę dieną sužinojęs, kad yra toks variantas. Iki tol apie filosofiją negalvojau dėl to, kad ši studijų programa buvo dar labai jauna, o studijos – beveik niekam nežinomos. Kol mokiausi mokykloje, nebuvo nė kalbos, kad filosofija egzistuoja kaip specialybė ar studijų programa. Panašu, kad mūsų visuomenė ir šiandien menkai suvokia filosofijos ir humanitarinių mokslų apskritai specifiką. O ką jau kalbėti apie tai, kas buvo prieš dvidešimt metų. Nepamenu, kieno dėka filosofija pakliuvo į svarstomų alternatyvų ratą. Tačiau šis spontaniškas sprendimas pasiteisino. Gailėtis dėl jo kol kas neteko.

Skaitant vieną Jūsų interviu akis užkliuvo už įdomaus pastebėjimo, kad žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje vieno ar kito laipsnio filosofijos diplomą turinčių žmonių yra daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kodėl, Jūsų nuomone, jie nėra atpažįstami kaip filosofai?

Jeigu kalbėtume apie žmones, patenkančius į žiniasklaidos akiratį, ir pažiūrėtume, kokius diplomus jie turi, filosofija būtų viena – spėčiau, daug kam iš pirmo žvilgsnio netikėtai – gausiai reprezentuotų specialybių. Tačiau filosofas nėra nei profesija, nei pareigybė.

Tai labiau išsilavinimas negu specialybė. Nėra taip, kad įstojai į filosofiją, ją baigei ir turi dirbti filosofu. Universitetinės studijos suteikia platų išsilavinimą, kuris paskui leidžia realizuoti įgytus bendruosius gebėjimus. Daugelis baigusiųjų filosofiją dirba konkretesnį darbą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad filosofai tegeba sėdėti po medžiu arba mąstyti apie nežemiškus dalykus įlindę į didelę puodynę ir atsiriboję nuo pasaulio. Turime labai daug žinomų žmonių, radusių savo vietą gyvenime, nors jie baigę, masių supratimu, niekur nevedančias studijas.

Dalyvavote fotografijų parodose (2006–2008 m.). Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado fotografija? Ar fotografuojate ir dabar?

Kai technologijos dar buvo ganėtinai paprastos, daug žmonių Lietuvoje ir pasaulyje ne tik fotografuodavo, bet ir patys ryškindavo juostas, spausdindavo nuotraukas. Mano tėvas buvo vienas tokių fotografijos mėgėjų. Vienas iš ryškių vaikystės prisiminimų yra vaizdas, atsirandantis fotopopieriuje, įmerktame į ryškalus.

Noras grįžti prie fotografijos atsirado studijuojant Budapešte. Eidamas į universitetą kiekvieną rytą stabtelėdavau prie fototechnikos parduotuvės vitrinos, kur būdavo išdėlioti seni ir nauji fotoaparatai. Netrukus šioje parduotuvėje įsigijau vieną jų ir pradėjau fotografuoti. Už kampo, prie pat universiteto, buvo ir fotografinės chemijos reikmenų parduotuvė. Fotografija tapo pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu svetimame mieste, tarsi būdas užmegzti emocinį ryšį su aplinka, kartu išlaikant distanciją.

Apie parodas niekada negalvojau. Jos dažniausiai atsirasdavo kitų iniciatyva. Man fotografijoje procesas svarbesnis negu rezultatas. Šį procesą laikau tam tikra meditacija. Tai gan asmeniška patirtis. Gal tai susiję ir su minėtais vaikystės įspūdžiais.

Laiko fotografijai vis dar randu, bet kartais pritrūksta noro ir techninių sąlygų.

Užsiimate filosofui kiek nebūdinga veikla – teisėjaujate teniso turnyruose, o prieš penkerius metus Tarptautinės teniso federacijos būstinėje išlaikėte egzaminus ITF teniso teisėjo sidabriniam ženklui gauti. Tai pirmasis ITF sidabrinis ženklas Lietuvos teniso istorijoje. Kaip Jūsų gyvenime atsirado tenisas?

Užaugau teniso aplinkoje – mano tėvas gana rimtai žaidė tenisą, tad jis išliko genuose. Visuomet norėjau būti kaip nors susijęs su tenisu. Nuo vaikystės iki ankstyvos paauglystės lankiau teniso treniruotes, dalyvaudavau varžybose, bet ypatingų rezultatų nepasiekiau. Supratau, kad profesionalūs sportininkai moka labai didelę kainą: jie aukoja keliolika gražiausių savo gyvenimo metų sportui, atsisako daugelio dalykų, kad siektų aukščiausių rezultatų, kuriuos pasiekti pavyksta ne kiekvienam. Manau, kad, išskyrus vienetus, kaina, kurią jie sumoka, neverta pasiekimų.

Teisėjavimas reikalavo mažiau aukų, tad man ši veikla atrodė priimtinesnė.

Ar filosofo išsilavinimas kaip nors padeda teisėjaujant?

Manau, kad bet koks akademinis išsilavinimas trukdo būti sportinėje aplinkoje. Vienas mano kolega, taip pat pasižymėjęs ir akademiniais, ir sportiniais pasiekimais, kažkada yra pasakęs, kad pernelyg didelis išsilavinimas trukdo teisėjui. Akademinis išsilavinimas nejučia verčia į ganėtinai paprastus dalykus pažiūrėti kaip į sudėtingus, ir atvirkščiai. Kitaip sakant, išsilavinimo skirtumai sukuria tam tikrus bendravimo barjerus, o sklandus bendravimas yra būtina sėkmingo teisėjavimo sąlyga Jei vienas žmogus keliolika metų užsiiminėjo kūno, o kitas intelektine ar akademine kultūra, tai šių skirtingų dalykų kultivavimas sukuria atstumą, kuris paskui nėra lengvai įveikiamas.

Jeigu galėtumėte persikūnyti į bet kurio laikotarpio ir valstybės filosofą, kokia tai būtų asmenybė ir kodėl?

Sakyčiau, niekada neturėtų norėtis į ką nors persikūnyti. Kai viskas gerai, norisi būti pačiu savimi. Tačiau galime kalbėti apie norą su kuo nors susitikti ar pabendrauti. Viena vertus, turėčiau intereso pabendrauti su XIX a. pab. – XX a. pr. logikais ir filosofais, analitinės filosofijos tradicijos pradininkais – Gottlobu Frege ir Bertrand’u Russellu. Man tai nepaprastai reikšmingos figūros tiek logikos, tiek šiuolaikinės filosofijos istorijoje.

Be to, per paskaitas studentams užsimenu apie senovės graikų stoikų logikos mokyklą. Žymiausias jos atstovas buvo Chrisipas. Buvo sakoma, kad jei dievai imtųsi logikos, tai ji būtų tokia kaip Chrisipo. Nors jis parašė kelis šimtus ritinių apie logiką, neišliko nė vieno. O gal niekas nežino, kur ieškoti. Jonas Mekas yra užsiminęs, kad Jurgis Mačiūnas, gulėdamas mirties patale, prisipažino tikėjęs, kad amžinybėje galės klausytis neišlikusių Claudio Monteverdi operų. Norėčiau tikėti, kad ten kada nors aptiksiu ir Chrisipo ritinius.