Tai, kad „fizika – ne rizika“, patvirtins ne vienas buvęs, esamas ar būsimas šios specialybės studentas. To nepaneigtų ir humoro nestokojantis geriausias Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dėstytojas prof. Edmundas Kuokštis. Anot jo, geras dėstytojas turi išmanyti savo dalyką, būti atviras diskusijoms, gebėti pasijuokti ir niekada netapti „kirviu“.

Ką palankus studentų vertinimas sako apie mokslininką?

Gyvenime viskas tarpusavyje susiję, kartais beveik nematomomis gijomis. Manyčiau, kad šiuo atveju tos gijos ypač sunkiai apčiuopiamos. Dažnai būna, kad mokslininkas puikiausias, o pedagogas neypatingas, net nereiškiantis noro edukacinei veiklai. O būna atvirkščiai. Žinoma, idealu, jei žmogus „visų galų meistras“.

Studentai dažniausiai vertina ne mokslininką, bet dėstytoją. Būtent jį paprastai pirmiausia sutinka auditorijoje. Beje, geriausią dėstytoją ir renka studentai, o mokslininką – tikrai ne. Paprastai mokslininką charakterizuoja jo moksliniai darbai, straipsniai aukšto lygio žurnaluose, cituojamumas ir kitokie parametrai, su pedagogine veikla dažnai neturintys daug bendro.

Ką dėstymo patirtis duoda Jums kaip mokslininkui?

Patirtis visuomet praverčia – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Žinoma, galima rasti sąsajų su minčių logika, atitinkamų akcentų sudėjimu, apibendrinimais, bet aš linkęs manyti, kad mokslininko ir pedagogo veiklos gana skirtingos.

Esate vienas papildomo gabių mokinių ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ steigėjų ir dėstytojų. Kuo skiriasi darbas su moksleiviais ir darbas su studentais?

Tikrai, turime unikalią ypač gabių mokinių mokyklą, ji veikia Fizikos fakultete. Su bendraminčiais ją įsteigėme dar 1994 m. Tiesą sakant, pagrindinis tikslas buvo pasirengti deramai dalyvauti tarptautinėse fizikos olimpiadose (tokia buvo ir pagrindinio šios mokyklos steigėjo ir entuziasto fiziko ir verslininko Petro Jonušo idėja).

Tačiau mokyklos veikla realybėje kur kas platesnė. Joje dalyvauja iki 50 mokinių, kurie rodo didelį susidomėjimą fizika ir kitais tiksliaisiais mokslais. Mokykloje turime tris kursus, užsiėmimai vyksta sesijomis. „Fizikos olimpe“ susirenka gabiausi Lietuvos moksleiviai, todėl ir darbas su jais ypatingas. Mes (daugiausia Fizikos fakulteto dėstytojai, nors bendraujame ir su matematikais) sprendžiame aukščiausio lygio fizikines užduotis, dažnai taikome nestandartinius metodus, aukštosios matematikos elementus, kurie vidurinėje mokykloje retai naudojami. Studentai taip pat nagrinėja panašias problemas, bet veikla daugiau rutininė.

Ar, Jūsų nuomone, studentams ir dėstytojams reikalingas neformalus bendravimas? Kiek jo yra Fizikos fakultete?   

Dėstau daugelį disciplinų, bet dauguma jų – klasikiniai ar pusiau klasikiniai kursai, kurių studijoms medžiagos aplink pilna. Atrodytų, kam čia tas dėstytojas. Iš dalies su tuo galima sutikti, nes unikalių dėstytojų ir asmenybių nėra tiek daug (ne tik Lietuvoje). Tačiau čia iškyla Jūsų minėtas „neformalus bendravimas“, kuris studentų ir dėstytojų santykius nuspalvina visai kitomis spalvomis. Dėstytojas studentui galėtų būti ir geras pašnekovas kaip asmenybė, ne vien kaip žinių šaltinis. Fizikos fakultete pažįstu daug dėstytojų, kurie mielai bendrauja su studentais ir yra jų mėgstami.

Tiesiogiai bendraujant su dėstytoju formuluoti ir kelti klausimus kur kas paprasčiau. Pastaruoju metu pastebiu tokią tendenciją, kad studentams vis sunkiau suformuluoti aiškų, trumpą ir dalykinį klausimą, kaip, beje, ir atsakymą. Galbūt tai mūsų interneto ir trumpųjų žinučių epochos bruožas?

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas viename interviu pasakojo, kad būtent Jūs jį sudominote Fiziko diena (FiDi). Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kaip tai atsitiko?

Su dabartiniu VU rektoriumi esame pažįstami nuo kokių 1970-ųjų. Kartu dirbome vienoje katedroje ir laboratorijoje, bet nesu tikras, ar būtent Fiziko diena buvo veiksnys, nulėmęs jo gyvenimo kelią. FiDi pasižymėjo techniškais dalykais. Prof. A. Žukausko sukurti šviesos muzikos efektai buvo sėkmingai pritaikyti linksmosiose FiDi dalyse. Beje, jis aktyviai dalyvavo daugelio Fiziko dienų organizacinėje veikloje.

Kaip vertinate dabartinių studentų organizuojamą FiDi? Kuo ši šventė skiriasi nuo tų laikų, kai Jūs buvote studentas?

FiDi – tai reiškinys. Kas dalyvavo bent viename renginyje, turėjo pastebėti Fiziko dienos išskirtinumą. Mano nuomone, išskirtinis šių renginių bruožas – ypatingas fizikų humoro jausmas. Galima būtų prisiminti begales istorijų, kurias reikėtų įamžinti kokiuose nors „Šveiko nuotykiuose“. Šiuolaikiniai studentai tikrai niekuo nenusileidžia mūsų laikų šposininkams, nors dažniausiai atrodo, kad anksčiau buvo geriau.

Humanitarinių mokslų atstovai, apibrėždami savo srities specifiką, dažnai sako, kad jų mokslas – ne chemija ar fizika, vienos galutinės tiesos neįrodysi. Ar iš tikro fizikoje viskas taip apibrėžta, aišku ir tikslu?

Senas ginčas tarp „fizikų ir lyrikų“, ar ne? Aišku, kad humanitariniai mokslai – tai ne chemija ar fizika. O kas ta fizika? Yra daug įvairių apibrėžimų. Pavyzdžiui, veikla, kuria fizikai užsiima vakarais. Galima surasti ir kitų šmaikščių apibūdinimų, tačiau visų jų bendras bruožas – Jūsų minėtų aiškumo ir/ar tikslumo nebuvimas. Kaip galima kalbėti apie tiksliųjų mokslų apibrėžtumą, jei vienas iš fundamentinių fizikos principų taip ir vadinamas – neapibrėžtumo (Haizenbergo) principas? Taigi, manau, tiesa slypi kažkur tarp nulio ir begalybės. O gal tos tiesos net kelios…