Geriausias Gamtos mokslų fakulteto dėstytojas dr. Rolandas Tučas nesitikėjo tokio savo darbo įvertinimo, tačiau dabar, užkopęs ant aukščiausios dėstytojo įvertinimo pakylos, jis kritiškai žvelgia į savo darbą ir sako, kad naujas titulas jį įpareigoja ir toliau tobulinti dėstymo metodiką, ieškoti naujų informacijos perteikimo formų.

Dr. R. Tučas jau skaičiuoja aštuntuosius dėstytojavimo Vilniaus universitete metus. Iki tol jis dirbo Krašto apsaugos sistemoje, mokytojavo vidurinėje mokykloje Pakruojo rajone, dirbo privačiame sektoriuje. Ši patirtis dabar dr. R. Tučui labai naudinga. Dėstytojas skaito paskaitas Gamtos mokslų ir Istorijos fakultetų studentams: bakalauro studijų – politinę geografiją, valstybės valdymą ir elektorinę geografiją, etnologiją, Europos visuomeninę geografiją; magistrantams – Europos regionus ir regioninę politiką, GIS ir informacines technologijas paveldosaugoje (Istorijos fakultete).

Kaip sutikote žinią, kad tapote geriausiu dėstytoju? Ar Jus tai nustebino? O gal tikėjotės? Ką Jums tai reiškia?

Man tai buvo didelis netikėtumas. Juk tikrai puikių dėstytojų vien mano katedroje netrūksta. Todėl pasimečiau, buvo kiek nejauku, pradėjau kritiškiau save vertinti. Kiekvienas žmogus turi savų privalumų ir savų trūkumų, sunku rasti tobulą visais aspektais žmogų. Tai ir sukelia tam tikrų abejonių. Tokio titulo laimėjimas skatina stengtis būti dar labiau visapusiškesniam, siekti pateisinti suteiktą vardą, kad „geras dėstytojas“ būtų ta tikrąja samprata.

Papasakokite, kaip sudominate studentus savo dėstomu dalyku. Ką darote, kai matote, kad studentai pradeda nuobodžiauti, naršyti telefonuose ir pan.?

Mokymosi sistema yra paskaitos ir seminarai, o dėstant GIS – paskaitos ir praktinės užduotys. Kad paskaita nebūtų vien mano monologas, studentams visada pasakau, kad pageidautina diskusija, ir prašau jų be šurmulio ir chaoso įsitraukti į ją. Paskaitoje pranešu kitos paskaitos temą, kad jie galėtų pasiskaityti, turėtų, ką pasakyti. Aktyvesnius studentus pasižymiu ir per egzaminą juos vertinu papildomu pliusu. Jie tuo suinteresuoti, gilinasi į paskaitą, o ne naršo telefonuose.

Aš nepasakyčiau, kad esu labai inovatyvus, nesu kažko tokio ypatingo sugalvojęs, laikausi tradicinių metodų, tik bandau studentą įtraukti į diskusiją kaip lygiavertį partnerį. Jokiu būdu nesakau, kad mano paskaitos virsta diskusijomis, paskaita yra paskaita, tačiau kartais, kad neužeitų studentams snaudulys, pasiteirauju jų nuomonės.

Šis titulas įpareigoja dar labiau tobulinti dėstymo metodiką, ieškoti naujų perteikimo formų.

Kas Jums svarbiausia dėstant – kontaktas su auditorija, grįžtamasis ryšys, geras medžiagos išdėstymas?

Aš linkęs niekada neatsakyti studentams. Jeigu reikia kokios informacijos, jos paieškau. Nesu visažinis, ir jeigu ko nors nežinau arba tuo metu neturiu tokios informacijos, arba negaliu skirti tam laiko, tuomet raginu studentus pačius susirasti informaciją, nurodau, kur jos patogiausia ieškoti, pats tuo giliau pasidomiu ir būtinai kito užsiėmimo metu grįžtame prie ankstesnės diskusijos.

Negaliu išskirti vieno dalyko, dėstymo procese viskas svarbu. Daugiausia dėmesio skiriu grįžtamajam ryšiui. Kad studentai galėtų įsitraukti į mokymosi procesą, nebūtinai paskaitų metu, bet ir internetu – nemažai su studentais diskutuoju ir virtualioje erdvėje.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Mane žavi pirmiausia nuoširdūs studentai, darbštūs, neapgaudinėjantys. Man mieliau, kai studentas, ko nors nepadaręs, prisipažįsta, negu kai bando visaip išsisukti. Bandau suprasti studentus, maža, kas gali nutikti. Aš linkęs pabrėžti, kad tikiu studentais, bet jeigu išryškėja melas – jiems būna nesmagu. Ne tik prieš mane, bet ir prieš savo kolegas.

Ko sau niekada neleidžiate bendraudamas su studentais?

Stengiuosi visada būti mandagus, niekada nesu ko nors įžeidęs ar pažeminęs. Visose situacijoje stengiuosi, kad žmogus nejaustų psichologinio diskomforto.

Kokie dabar studentai, ar labai skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Skiriasi. Dabartiniai yra reiklesni, kritiškesni, drąsesni. Mes nedrįsdavome dėstytojo kritikuoti, o dabar studentai netyli, jeigu dėstytojas suklysta. Aš tai toleruoju, nesame visažiniai ir mes. Mes buvome darbštesni, kruopštesni. Daugelis studentų dabar gyvena visavertį gyvenimą, ne vien sėdi prie knygų. Kelia nerimą, kad vis daugiau jaunimo yra priklausomi nuo socialinių tinklų, virtualių žaidimų ir, matyt, neturi valios atitrūkti, neranda laiko mokslams. Ir tai duoda tam tikrus rezultatus.

Mes buvome labai solidarūs. Jei kas nors nusirašinėdavo, tai anais laikais niekas iš mūsų nebūtų išdavęs kolegos, o šiais laikais studentai pilietiškesni. Solidarumas turi būti vertybinis. Pilietiškumas ir solidarumas neturi vienas kitam trukdyti. Negali būti solidarus su blogais veiksmais, nes turi išlaikyti vertybes. Bet, aišku, to solidarumo dabar yra mažiau.

Ar turite savą studentų motyvavimo sistemą?

Skatinu studentus dalyvauti paskaitose, už tai jie gauna papildomą pliusą, seminaruose taip pat. Nevengiu su studentais diskutuoti elektroniniu paštu ir paaiškinti jiems, kodėl toks ar kitoks įvertinimas. Skatinu žmogų mąstyti, ieškoti teisingų atsakymų. Per atsiskaitymus sakau, kad man ne tiek svarbu, kad studentai kartotų mano mintis ar pažodžiui atkartotų perskaitytą medžiagą, bet kad patys kritiškai vertintų ir iš kelių šaltinių susidarytų savo nuomonę. Pats didžiausias pliusas vertinant – savo nuomonės išsakymas. Aš siekiu ugdyti kritišką mintį, nes šiais demokratijos laikais nėra vienos tiesos. Yra daug tiesų, skirtingos žiniasklaidos priemonės, kiti šaltiniai pateikia skirtingas nuomones, faktus, interpretacijas. Kiekvienas turi atsirinkti informaciją ir perleisti per savo mastymą, vertybinę sistemą, pateikti savo nuomonę. Tai ir pilietiška, ir rodo žmogaus erudiciją, išmanymą, gebėjimus, tai geriausias žmogaus gebėjimų iliustratorius ir svariausias dalykas vertinant. Žinios yra gerai, bet jos yra antroje vietoje, o svarbiausia – gebėjimai.

Kadangi dėstote dviejuose fakultetuose – gamtininkams ir istorikams, kuo jie skiriasi, kuo panašūs?

Yra ir skirtumų, ir panašumų. Abiejų fakultetų studentai yra laisvesnės natūros nei, spėju, daugumos kitų fakultetų studentai. Ir viename, ir kitame fakultete nemenka dalis studentų yra pilietiški žmonės. GMF studentai labiau susirūpinę gamtosaugine problematika, istorikai – dažniau savo šalies praeitimi, dabartinėmis visuomenės aktualijomis besidomintys žmonės. Bet ir tie, ir tie nuoširdūs, mokosi irgi panašiai.

Kokios Jums, kaip dėstytojui, patirtys yra pačios įsimintiniausios?

Viena mano studentė praėjusiais metais įstojo į doktorantūrą – tai man džiugu. Pernai pavasarį LR Seime buvo mokslinė konferencija rinkimų geografijos tematika, kurioje mūsų studentai pristatė savo mokslo tiriamuosius darbus. Labai visiems patiko dalyvauti tokioje konferencijoje ir motyvacija buvo puiki, nes jaunesni studentai matė, kaip vyresnieji kolegos skaitė pranešimus, matė, kaip juos sutiko auditorija. Tiesiog jaunimas suprato, kad jie jau yra brandūs, jų studijų darbai yra ne tik įvertinimui gauti, bet ir įdomūs gana solidžiai auditorijai.