Medicinos fakulteto docentė Renata Šimkūnaitė-Rizgelienė dėsto jau 26 metus. Geriausia šio fakulteto dėstytoja tapusi docentė liko dirbti fakultete paskatinta tėvų pavyzdžio ir nesigaili dėl savo pasirinkimo. Sudėtingą informaciją ji stengiasi pateikti kuo įdomiau ir suprantamiau, nes teorinės žinios, anot dėstytojos, kaip namo pamatas, ant kurio toliau statomas statinys.

Doc. R. Šimkūnaitė-Rizgelienė I ir II kurso medikams dėsto žmogaus histologiją, veda pratybas ir seminarus, odontologams skaito burnos ertmės organų histologijos ir embriologijos paskaitas ir lygiai tą patį – anglakalbiams studentams, veda pasirenkamąjį klinikinės embriologijos kursą podiplominių studijų rezidentams ir doktorantams.

Visa Jūsų karjera susijusi su Vilniaus universitetu. Kaip ir kodėl, būdama gydytoja, pasukote akademinės karjeros link? Kiek metų jau dėstote?

Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje pradėjau dirbti tik baigusi ir dirbu jau 26 metus. Mūsų kursas buvo pirmoji nepriklausomybės laida. Tai buvo 1990 metai, paskutinė laida, kuriai buvo taikomas podiplominis skirstymas į darbo vietas. Tuomet man ir pasiūlė likti fakultete, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje. Turiu prisipažinti, kad sprendimą likti VU iš dalies nulėmė tėvų pavyzdys, nes jie abu buvo universiteto darbuotojai. Mamytė dirbo MF Visuomenės sveikatos institute, tėvelis – Gamtos mokslų fakultete. Man darbas su studentais buvo ganėtinai savas ir pažįstamas, nes nuo vaikystės lankiausi tėvų darbo aplinkoje.  Žinojau, kur einu ir kas manęs laukia. Be to, viliojo galimybė dirbti mokslinį darbą seniausioje, gilias tradicijas turinčioje, puikiais pedagogais ir mokslininkais garsėjančioje MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje.

Nors studijuodama norėjau būti vaikų gydytoja, nesigailiu dėl tokio gyvenimo posūkio, matyt, taip buvo lemta. Įgytas klinikines žinias pritaikau dėstydama teorinius dalykus, iliustruodama paskaitas, motyvuodama studentus.

Tai jokiu būdu nėra vienodas darbas, nors, atrodo, dėstai tuos pačius dalykus. Kas kelerius metus atsiranda naujų studijų programų, kasmet ateina vis kitokie studentai ir kasmet tu tame pačiame dalyke atrandi ką nors naujo ir įdomaus, kiekvieną kartą atnaujini medžiagą.

Kokios Jūsų paskaitos, koks dėstymo stilius ir metodai?

Mano dėstoma žmogaus histologija yra sudėtingas, vienas iš bazinių studijų dalykų. Jis sudėtingas dar ir todėl, kad jo objektas yra susijęs su plika akimi nematomomis struktūromis. Tai dalykas, kuris nagrinėja žmogaus kūno audinių ir organų mikroskopinę sandarą. Kita kurso dalis – žmogaus embriologija. Čia ypač sudėtingi terminai ir procesai. Pagrindinis mano paskaitų kurso uždavinys – pateikti sudėtingą informaciją kuo suprantamiau. Pradėjusi dirbti ir aš dariau klasikinę visų jaunų dėstytojų klaidą, kada viskas atrodo be galo svarbu. Su metais ateina patirtis, kad reikia išmokti atskirti dalykus – labai svarbius nuo ne tokių svarbių. Tą studentams stengiuosi pateikti paskaitose. Bazines žinias turi įgyti visų studijų programų studentai. Teorinės studijos – kaip namo pamatas, ant kurio toliau statomas visas statinys.  Dėl to pirmieji kursai studentams patys sunkiausi, nes daug kontaktinių valandų, jie turi joms pasiruošti, daug savarankiškai dirbti, padėti pagrindą tolesnėms klinikinėms studijoms. Medicinos studijos turi savo specifiką – jos yra sunkios.

Ko sau niekada neleidžiate bendraudama su auditorija?

Neleidžiu familiarumo, neleidžiu sau pakelti balso (vieną kartą gyvenime man taip yra nutikę, dėl to tuomet labai gailėjausi ir atsiprašiau visų, kurie tai girdėjo), vengiu žiūrėti į studentą iš aukšto. Norėčiau, kad jis man būtų kaip jaunesnis kolega, kuriam aš padedu eiti jo siekiamu gyvenimo keliu. Man būtų prioritetas lygiavertis bendravimas, o ne tas faktas, kad štai aš esu dėstytoja, dabar manęs klausysite ir būsiu teisi… Aš irgi žmogus, aš irgi klystu ir visą gyvenimą mokausi.

Ar mėgstate diskutuoti su studentais? Ar studentai drąsiai reiškia savo nuomonę?

Labai mėgstu. O studentai drąsėja – kuo toliau, tuo labiau. Anksčiau pastebėdavau, kad jie bijo klausti, nes bijo apsikvailinti. Jiems visada sakau, kad nebūna kvailų klausimų, būna kvaili atsakymai. Visada raginu studentus klausti. Viskas priklauso nuo to, kaip studentai ateina pasiruošę. Dažniausiai diskutuoja tie studentai, kurie į pratybas ir seminarus ateina labiau pasiruošę.

Yra dar vienas aspektas – dirbame su anglakalbiais, daugeliui jų, kaip ir man, anglų kalba nėra gimtoji. Atsiranda šioks toks kalbos barjeras, kuris trukdo pagauti tuos niuansus, kuriuos galėtum pagauti diskutuodamas su lietuviais. Man, deja, su anglakalbiais nepavyksta pasiekti tokių produktyvių diskusijų, tai mano siekiamybė, kad ir su šia auditorija mūsų diskusijos būtų tokios, kaip su lietuviais.

Kokios Jūsų kaip dėstytojos patirtys Jus labiausia džiugina ir liūdina? Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Žavi, kad studentai yra smalsūs, puikiai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, patinka jų mokėjimas greitai surasti informaciją – čia jie tikrai yra meistrai. Tačiau kartais šiuolaikinės technologijos jiems pakiša koją. Užuot naudojęsi savais konspektais ar susiradę informaciją vadovėliuose, jie vis dažniau eina lengvesniu „internetiniu“ keliu, kuris, be abejo, yra greitesnis, bet ne visada patikimas. Skaitydama atsakymus į kolokviumų klausimus, matau besikartojančias tas pačias terminų ar sąvokų klaidas. Histologija (o ypač embriologija) yra gana dinamiškas mokslas, tobulėja tyrimo metodai, keičiasi kai kurių struktūrų ar procesų paaiškinimai. Kartais studentai neužfiksuoja tų pakeitimų, naudojasi senais konspektais ir netgi kliaujasi jais eidami laikyti egzamino. Štai tas man labai nepatinka.

Kai kurie paskaitos metu fotografuoja, filmuoja, bet aš negaliu sukontroliuoti tos medžiagos platinimo kelių ir būdų. Labai nuvilia tie studentai, kurie ateina nusiteikę ne studijuoti dėstomo dalyko turinio ir įgyti bazinių žinių, o tik sužinoti tai, ko jam galbūt ateityje reikės.

Ką Jums reiškia gera paskaita, pasisekusi paskaita? Ar jaučiate, kada paskaita pasisekė, kada ne visai pavyko taip, kaip planavote? Gal prisimenate labiausiai pavykusią paskaitą?

Visokių paskaitų būna. Visko pasitaiko, dėstytojas kartais serga ar turi asmeninių problemų. Tačiau manau, kad labiausiai paskaitos sėkmę lemia dėstytojo kompetencija, įdirbis ir nusiteikimas. Labiausiai vykusi paskaita būna tada, kada tiksliai žinau jos planą, kada yra man artima ir įdomi tema, kada paskaitos metu ar po jos sulaukiu studentų klausimų ar diskusijų. Paskaita pavyksta, kada galiu laisvai jaustis prieš klausytojus. Labai mėgstu savo paskaitose struktūrines detales susieti su klinika. Sudominti studentus bandau pateikdama klinikinius atvejus, įgimtų raidos ydų pavyzdžius, stengiuosi įrodyti, kad nesuprasdamas normalios struktūros ir funkcijos studentas nesupras ir patologijos. Jei pirmųjų kursų studentas neatsimins vieno ar kito pailiustruoto sutrikimo pavadinimo – nieko tokio, su juo jis susidurs klinikiniuose dalykuose, kur išmoks diagnozuoti ir gydyti. Svarbu, kad pačioje studijų pradžioje jis žinotų, kad tai, ką dabar mokosi, yra ne be reikalo.

Studentai labai įvairiai išreiškia savo pasitenkinimą pavykusia paskaita. Yra kursų, kurie ploja po visų paskaitų, yra kursų, kurie ploja po pasisekusių paskaitų ir kurie visai neploja. Tai, matyt, priklauso nuo kurso auros ar besiformuojančių to kurso tradicijų. Užsieniečiai po patikusios paskaitos tušinukų galiukais beldžia į stalus arba trepsi kojomis. Tačiau pats mieliausias įvertinimas būna tiesiog pasakytas paprastas „ačiū už šios dienos paskaitą“.

Medicinos studijos nelengvos. Kaip motyvuojate studentus? Ar jų nereikia motyvuoti?

Ateidami čia studijuoti jie jau turi turėti motyvaciją, bet, susidūrę su studijomis, jie susiduria ir su laiko bei miego stoka, dideliu krūviu, kai kam atsiranda psichologinių problemų, ir tada tuos studentus tenka paskatinti, kai kada net nuraminti, pasikalbėti. Bet dauguma studentų pakankamai gerai motyvuoti, kad studijuotų šiame fakultete ir ruoštųsi būti gydytojais.

Koks Jūsų laisvalaikis, kuo dar domitės?

Laisvalaikis ganėtinai įtemptas. Kai paaugo dukros, atsirado daugiau laiko sau ir poreikis save realizuoti. Studijų metais lankiau VU dainų ir šokių ansamblį – grojau orkestre. Po studijų ansamblio nariai susirinkdavo į ansamblio jubiliejus. Štai prieš penkerius metus vyko 70-mečio jubiliejus ir po jo alumnai susibūrė į Dainos mylėtojų klubo (DMK) mišrų chorą. Su savo vyru jaunystėje susipažinau irgi ansamblyje, jis taip pat dainuoja šiame chore. Kita alumnų grupė prieš 45 metus susibūrė į liaudiškos muzikos ansamblį „Kankleliai“ (jo ilgametis dalyvis buvo mūsų šviesaus atminimo profesorius Gintautas Česnys) – prieš penkerius metus pradėjau lankyti šį ansambliuką ir taip išėjo, kad dabar esu dviejų kolektyvų narė, abu jie – išeiviai iš VU dainų ir šokių ansamblio. Muzikinė veikla man labai prie širdies – ir stresą nuima, ir užpildo laisvalaikį.