Daktaro disertaciją baigiantis rašyti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto (GMF) doktorantas geologas Simonas Saarmannas savo gyvenimo sėdėjimu prie knygų ir uolienų krapštymu neapriboja. Būdamas tikras geologijos fanatikas, jis aktyviai dirba populiarindamas mokslą, skatindamas kompleksinį ir kūrybišką moksleivių pasaulio pažinimą, įrodinėja, kad platus geologijos suvokimas – raktas į kritišką kultūrinių bei ekonominių reiškinių vertinimą.

Nuo chuligano iki geologo

Senąsias geografines ir ekologines sąlygas prieš ledynmetį Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose tiriantis Simonas, kalbėdamas apie sprendimą tapti geologu, tvirtina, kad tai žiauriai gera specialybė. „Kai supranti savo krašto geologinį pagrindą, ne tik geriau gaudaisi jo aplinkoje, istorijoje ir ekonomikoje, tačiau geriau pažįsti pats save“, – įsitikinęs Simonas.

O pačiu geologijos mokslu jis susidomėjo šeštoje klasėje. „Buvau chuliganų chuliganas. Auklėtoja net prašymą buvo parašiusi, kad mane perkeltų į kitą klasę, neva trukdydavau pamokoms. Skambindavo direktorė mano mamytei ir klausdavo, ką su tuo Simonu daryti, jam gal nuobodu, reik veiklos duoti. Lankiau baletą, chorą, šachmatų, kompiuterių užsiėmimus. Ir tada pasiūlė geologų būrelį. Ten man iš karto patiko“, – prisiminė Simonas. Anot jo, per lietuvių pamoką, mokytojai liepus rašyti rašinėlius, Simonas rašydavo apie savo mineralų kolekciją, o per chemijos pamokas spręsdavo tik tuos uždavinius, kuriuose būdavo nustatinėjama mineralų cheminė sudėtis.

Paprašytas plačiau papasakoti apie savo disertacijos temą, Simonas pradeda nuo to, kad jam įdomiausia gilesnis gamtos ir gyvenimo suvokimas, gamtos reiškinių ir mąstymo paralelių aptikimas. „Kokia nauda iš to, kad mes rekonstruojame praeities klimatą ir geografines sąlygas? Pasakysiu taip: praeities žinojimas yra raktas į ateitį. Suprasdami geologinius procesus, mes galime ją planuoti, nuspėti, ko, pavyzdžiui, tikėtis iš Kuršių marių seklėjimo arba intensyvios žemdirbystės“, – dėstė jis. Pasak Simono, visos naudingosios iškasenos iš dalies yra valstybės ekonomikos pagrindas, o tam, kad iki galo įvertintume savo šalies ir kaimyninių valstybių potencialą, geografinių ir geologinių reiškinių išmanymas tiesiog būtinas.

Geologijos žinios padeda įvertinti net lietuvių literatūros tendencijas. „Nagrinėdamas kompleksiškai, iš karto matai priežastingumus. Kodėl, pavyzdžiui, turime tiek daug literatų iš Suvalkijos? Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas – you name it, kaip sakoma… Ten dirvožemis derlingas, žmonės buvo geri ūkininkai, tad galėjo leisti savo vaikus į mokslus. Žinoma, geologinis aspektas nėra vienintelis, tačiau jo ignoruoti nereikėtų“, – mano Simonas.

Vienas iš jo ateities planų – geologinio turizmo plėtojimas. Anot Simono, nors Lietuvoje tai nėra populiaru, užsienyje geoturistinis judėjimas jau švenčia jubiliejus. „Ši turizmo forma – ne tik geologinių objektų lankymas. Tarkim, matai krioklį ir žavėdamasis tiesiog juo grožiesi. Ne. Tu kompleksiškai tyrinėji vietovę, analizuoji, kokie žmonės gyveno aplinkui. Aiškiniesi, ar tas krioklys aptinkamas tų žmonių padavimuose, kodėl kokia nors tautinė bendruomenė linkusi gyventi būtent prie jo, ar būta kultūrinės vietos žmonių diasporos, krioklio sukurtos gamtinės izoliacijos ir panašiai. Taip geriau perprantamas krašto unikalumas“, – pasakojo jis.

Nuo geologo iki mokytojo

Be studijų GMF doktorantūroje, Simonas dirba ir kaip neformaliojo ugdymo mokytojas. Jis dalyvauja nuo 2011 m. Ugdymo plėtotės centro vykdomame „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Ši programa, siekdama kūrybiško mokymosi skatinimo, vienija moksleivius, mokytojus ir kūrėjus – profesionalius menininkus, mokslininkus ir kultūros atstovus.

„Mokytoju būti niekada nenorėjau, rašau disertacinį darbą, nesusijusį su jokia edukacija ir kūrybiškais mokymosi metodais, bet draugai prikalbino dalyvauti projekte. Mokytojas negali visko žinoti, jis privalo būti atviras ir gebėti pasikviesti žmogų, kuris tą dalyką išmano, nors ir neturi pedagoginių įgūdžių“, – apie „Kūrybines partnerystes“ kalbėjo Simonas. Jis važinėja po įvairias mokyklas ir per geografijos pamokas mokiniams padeda suprasti geologinius procesus.

Visai neseniai Simonas lankėsi Vilniaus Žemynos gimnazijoje. Joje jis dirba geologijos praktinių darbų mokytoju. Kartu su profesionalia pedagoge pamokas jis paverčia kūrybiniais mokslo užsiėmimais. „Vaikai jaučia tam tikrą praktinių žinių stygių. Net pati mokytoja man sako: „Tikiu, kad buvo dinozaurai, žinau, kaip slinko ledynai, bet nors esu geografijos mokytoja, negaliu to įsivaizduoti.“ Aš paprasčiausiai jai pagelbėju“, – teigė Simonas.

Per vieną iš tokių užsiėmimų mokiniai nagrinėjo egzogeninius (išorinius) ir endogeninius (vidinius) geologinius procesus. „Visą klasę padalinau į dvi grupes: Egzolendiją ir Endolendiją. Šios dvi valstybės, naudodamos savo pavadinimus atitinkančius reiškinius, kovojo tarpusavyje. Ant lapelių surašiau geologinių procesų pavadinimus ir dalį pamokos moksleiviai enciklopedijose ieškojo, ką jie reiškia. Tada prasidėjo karas. Iš priešininkų komandos išrenkamas žaidėjas. Jam paaiškinama, kaip jis miršta dėl konkretaus proceso. Vienintelis būdas išgyventi – pasakojime rasti mokslišką netikslumą“, – savo metodiką pristatė Simonas. Pasak jo, labai įdomu, kai iškritus aktyviausiems komandų dalyviams atkunta tie, kurie paprastai sėdi sulindę į savo išmaniuosius telefonus. Mokiniai net per pertrauką vartė žinynus – nė viena komanda nenorėjo pralaimėti. Pamokos pabaigoje, Simono paprašyti, moksleiviai apibendrino užsiėmimą. Viską, ką išmoko, jie skirstė pagal tris uolienų tipus. „Nuosėdinių uolienų grupė – kas man sugulė į smegenis, ką aš prisiminsiu. Magmines uolienas atitinka informacija, kuri patiko, paliko stiprų įspūdį, metamorfines – kintančias – tai, ką norėtųsi pakeisti“, – pavyzdį apie originalią pamokos refleksiją davė Simonas.