Umiastovskių rūmuose mus pasitinka Vilniaus klubo tarybos pirmininkas Alvydas Žabolis. Prieš 20 metų į Vilniaus klubą susibūrę verslo, kultūros, politikos atstovai atgaivino XVIII amžiuje statytus rūmus. Jie aktyviai kuria ir įgyvendina projektus, kurie gražina ir turtina sostinės kultūrinį gyvenimą.

Finansininkui, bendrovės „Žabolis ir partneriai“ steigėjui ir vadovui A. Žaboliui Vilniaus klubo tarybos pirmininko pareigos – galimybė suvienyti bendraminčius dėl bendro tikslo, įgyvendinti drąsias vizijas ir palikti savo pėdsaką istorijoje.

„Nuo studijų laikų man tekusias įvairias visuomenines pareigas, iniciatyvas ir projektus šiandien būtų sunku išvardinti“, – šypsosi A. Žabolis, tačiau puikiai prisimena pirmąją patirtį – aktyvią veiklą Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto bendruomenėje. „Atvykęs studijuoti į Vilnių nebuvau girdėjęs nei apie FiDi, nei apie kitas fakulteto ir universiteto tradicijas, – prisipažįsta VU alumnas, – Tačiau nauji įspūdžiai, patirtys ir, svarbiausia, minties laisvė mane ir kurso draugus traukte įtraukė“. Būdamas studentas jau pirmame kurse A. Žabolis aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą, vėliau tapo FiDi organizacinio komiteto (FiDi O.K.) pirmininku. „VU Fizikos fakultetas man buvo tarsi visiškai kitas oras, kitas kvėpavimas, kitos idėjos, kurios manyje labai stipriai rezonavo. Todėl tiesiog įpuoliau į FiDi ir mėgavausi“, – kalba A. Žabolis, kuris rengdamas FiDi šventę sovietiniais metais su bendramoksliais sumanė nupjauti stulpą šalia fakulteto ir už tai vos nebuvo išmestas iš universiteto.

Idėja – beprotiška, požiūris – rimtas

Net ir sovietmečiu VU Fizikos fakulteto aplinka alsavo minties laisve, formavo analitinio mąstymo įgūdžius ir universalius gebėjimus, kurie studijas baigusiems absolventams atvėrė ne tik mokslo, bet ir verslo pasaulį.

Panaši tendencija išlieka ir šiandien – ne visi Fizikos fakulteto alumnai kuria lazerius ar tyrinėja puslaidininkių savybes. Tačiau jie lengvai atranda savo nišą ir kitose srityse, ir kaip specialistai yra vertinami Lietuvoje bei užsienyje.

A. Žabolis svarsto, kad taip yra todėl, jog sugalvoję pačią nerealiausią idėją fizikai imasi labai rimtai, nuosekliai ir metodiškai ją įgyvendinti – sutelkia dėmesį, žinias, komandą.

Galbūt todėl finansininkas nustemba, kai išgirsta klausimą, ar FiDi pinigų fidų idėja prieš 25 metus buvo tik smagus žaidimas. „Tai buvo labai rimta!”, – tvirtina FiDi veteranas.

Vieną dieną Fizlende cirkuliavę pinigai fidai ko gero buvo trumpiausiai pasaulio istorijoje gyvavusi valiuta. Vis dėlto pasirengimo ir idėjos įgyvendinimo procesai buvo gana ilgi, labai rimti ir kruopščiai sustyguoti. Fidas tapo vienu iš 25-osios FiDi simbolių 1993 metais.

Vitas Mačiulis. E. Kurausko nuotr.

„Buvo aiškiai nustatyta, kad ši valiuta gali būti konvertuojama tik į JAV dolerius. Už vieną dolerį šventės dalyviai galėjo gauti keturis fidus. Taip fizikai sukūrė bankinės sistemos modelį, kuris visus nustebino efektyvumu“, – pasakoja A. Žabolis, 1993 metais kartu su kitais FiDi veteranais padėjęs šventės organizatoriams išplėtoti ir įgyvendinti unikalios valiutos idėją. Iš viso į apyvartą buvo išleista 15 tūkst. fidų. Žalvarines monetas pagal skulptorės Jolantos Balkevičienės dizainą nukalė Lietuvos monetų kalykla, išlaikydama pinigams būdingus standartus ir techninius kriterijus. Monetos averse puikavosi garsusis Dinas Zauras, o reverse – pirmasis FiDi O. K. pirmininkas Vitas Mačiulis.

Patrauklia atsiskaitymo priemone fidus pavertė A. Žabolio pasiūlymas šiuos pinigus į apyvartą paleisti Fizlendo atrakcionuose ir alaus prekybos vietose, kartu užtikrinant ir kitą svarbią sąlygą: vakare fidai buvo superkami 25 procentais aukštesniu kursu negu ryte. Dienos pabaigoje dalis iš 12 tūkst. po Fizlendą pasklidusių fidų sugrįžo į FiDi Centrinį banką, dalis liko pas šventės dalyvius kaip suvenyras.

Sumanymas padėjo padengti jubiliejinės FiDi išlaidas ir akivaizdžiai pademonstravo, kaip veikia miniatiūrinis bankinės sistemos modelis.

Ragina drąsiai žengti į priekį ir kopti aukštyn

FiDi veteranų kolekcijose greta prieš 25 metus išleistų fidų neseniai atsirado dar viena moneta su Dino Zauro atvaizdu. Kiekvieną pavasarį pas filologes iškilmingai keliaujančius fizikus šiemet pagerbė Lietuvos bankas, balandį išleidęs kolekcinę 1,50 euro monetą, skirtą 50-ąjį kartą surengtoms Vilniaus universiteto Fizikų dienoms.

Pasak jubiliejinės šventės organizatorių, pusamžį gyvuojantis FiDi reiškinys įrodo, kad fizikų vaizduotės ir saviraiškos niekada nevaržė nei fakulteto, nei universiteto, nei valstybės sienos.

Tai iliustruoja ir šiemet per šventę Sarbievijaus kieme, prie VU Centrinių rūmų, atidengta skulptūra „Amžinajai meilei“. Fiziko ir poeto Vytauto Rubavičiaus sumanytas, skulptoriaus Žilvino Landzbergo sukurtas paminklas tinka kiekvienam žiūrovui – pakanka užlipti ir atsistoti ant balto marmurinio kubo, ir savo esybe užpildyti šį meno kūrinį.

„Studentai turi nebijoti naujų idėjų ir pokyčių, nes jie patys yra pokytis. Jie turi laisvę veikti ir trimituoti apie bręstančias permainas – panašiai kaip menininkai. Studentų gyvenimą apskritai sunku įsivaizduoti be maišto ir noro keisti esamą padėtį. Tad jaunajai kartai linkiu drąsiai žengti pirmyn ir šaukti savo balsu, o ne pasiduoti, tyliai susitaikyti ir nugalinti save“, – sako A. Žabolis.

Jis pabrėžia, kad bendruomenę sutelkia ir energijos suteikia ne instrukcijos ir nurodymai iš išorės, o iš vidaus kylančios drąsios idėjos, beprotiškai skambantys tikslai ir sprendimai. „Būtent laisva, iniciatyvi bendruomenė visada buvo VU fizikų stiprybė. Žinoma, bendruomenės lyderiai kartais atrodė net pernelyg maištingi ir rizikuojantys, tačiau jokie pokyčiai neįvyksta be rizikos“, – dėsto FiDi veteranas.

Pašnekovas prisimena, kad pradėjus studijuoti universitete kai kurių dėstytojų sumanymai atrodė tarsi smagios pramogos: „Dabartinis VDA prorektorius doc. dr. Saulius Vengris buvo mūsų kurso kuratorius. Jis mus, dirbti į kolūkį atvežtus fizikos studentus, mokė žaisti preferansą – šiandien jau menkai žinomą žaidimą. Tik vėliau supratau, kad tai buvo ne pramoga, o dėstytojo bandymas sulaužyti tabu – išlaisvinti mūsų kūrybiškumą ir mąstymą. Kartu jis mokė mus ir visai kitokio žodyno, gebėjimo kitaip matyti ir analizuoti paprastus dalykus. Man tai suteikė didžiulę vertę, plėtė akiratį ir keitė pasaulėvoką. Universitete supratau, kad formalių žinių galima pasisemti visur, tačiau didelę išsilavinimo dalį sudaro tai, kas knygose nesurašyta, kai pačiam tenka ieškoti atsakymų, bendrauti su kitais žmonėmis, apdoroti ir susisteminti informaciją“.

Anot A. Žabolio, būtent mąstymo įgūdžiai ir gebėjimai lemia žmogiškųjų išteklių vertę. Pasak jo, šiandien su socialiniu kapitalu galime nuveikti kur kas daugiau negu su finansiniu. „Vilniaus universitete dirba šviesiausi Lietuvos protai, tačiau dalis šių intelektualų – tik visuomenės reiškinių stebėtojai, tylūs, viešumos vengiantys rezistentai. Manau, kad drąsos ir lyderystės iš universiteto tikisi visa šalis, nes tokia yra universiteto, kaip vienos seniausių mūsų valstybės institucijų, priedermė.

Todėl ir kiekvienas abiturientas, svarstydamas apie studijas VU, turėtų sukaupti drąsą, prisiminti beprotiškas savo svajones bei vizijas – jų reikia universitetui, miestui ir visai šaliai“, – teigia finansininkas A. Žabolis, prieš 25 metus Fizlende padėjęs įgyvendinti fidų idėją, o šiandien einantis VU neliečiamojo kapitalo investicinio fondo pirmininko pareigas.