Filosofijos fakultetas turi naują dekaną. Juo po to, kai buvęs fakulteto vadovas dr. Kęstutis Dubnikas buvo paskirtas eiti VU akademinių reikalų prorektoriaus pareigas, išrinktas sociologas prof. Arūnas Poviliūnas. Jis prisipažįsta, kad pereiti iš mokslininko į administratoriaus statusą jam buvo nelengva.

Visas naujojo Filosofijos fakulteto dekano gyvenimas iki šiol buvo susijęs tik su akademine veikla, studijomis ir mokslu – nuo pat įstojimo į VU 1976 m. jis visą laiką ir studijavo, ir dirbo tik šiame universitete. Šiandien kalbiname naują fakulteto dekaną apie jo kelią į mokslą bei planuojamus darbus ir iššūkius, su kurias šiandien susiduria Filosofijos fakultetas.

Kokius svarbiausius darbus planuojate nuveikti artimiausiu metu?

Mano pozicija yra tokia – jeigu administracija yra kita, ne akademinė, bendruomenės dalis, tai aš jokiu būdu nenorėčiau naudoti valdžios išteklių savo idėjoms įgyvendinti. Šiuo atveju manyčiau, kad svarbiausias mūsų akademinės bendruomenės organas yra fakulteto taryba, nes ją renka fakulteto akademinė bendruomenė. Todėl manau, kad pirmiausia turėčiau įgyvendinti tai, ką yra nutarusi taryba. Savo pagrindinę funkciją įsivaizduoju būtent taip.

Mano asmeniniai prioritetai yra natūralūs ir gana konservatyvūs, susiję su mūsų universiteto vizija ir paskirtimi. Pirmiausia sieksiu ir toliau gerinti studijų ir mokslo kokybę. Mūsų universitetas yra tikras akademinis universitetas, nėra orientuotas vien į studijas, kaip kai kurios kitos aukštosios mokyklos. Be to, reikės ieškoti būdų, kaip išlaikyti dėl įvairių priežasčių mažėjančius studentų srautus.

Fakultete dirba skirtingų socialinių ir humanitarinių mokslų krypčių atstovai. Ar lengva suderinti jų interesus?

Taip, mūsų fakultetas tikrai yra nevienalytis. Mes mėgstame apie save sakyti, kad esame „universitetas universitete“. Mūsų fakultete yra bent penkios skirtingos studijų kryptys. Turime psichologų, filosofų, sociologų, edukologų, taip pat socialinį darbą ir naują studijų kryptį – socialinę politiką. Čia įžvelgčiau išskirtinį akademinį potencialą. Šis mūsų išskirtinis bruožas leidžia sėkmingiau konkuruoti besivaržant dėl akademinių projektų ir paramos jiems.

Mūsų fakultetas jau pradėjo kurti akademines grupes, kuriose bendradarbiauja įvairių krypčių mokslininkai. Sieksiu, kad šis mūsų potencialas būtų dar geriau panaudojamas.

Nemažai kalbama apie tai, kad socialinių mokslų populiarumas yra neproporcingas rinkos poreikiams. Kokia yra Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Sakyčiau, kad toks teiginys yra susijęs ne tiek su padėtimi profesinės veiklos lauke, kiek su aukštojo mokslo lauke vykstančia konkurencija. Darbo rinkos poreikio ir aukštojo mokslo suteikiamos kvalifikacijos neatitikimą pabrėžianti retorika yra būdas pritraukti daugiau studentų į tas studijų kryptis, kurios sulaukia mažiau studentų. Prieš 7–8 metus esame tyrę, kaip magistrai absolventai jaučiasi darbo rinkoje. Tyrimas parodė, kad fizinių ir technologijos mokslų studijas baigę specialistai darbo rinkoje jaučiasi mažiau saugūs, kitaip sakant, jie jaučia didesnį nerimą dėl savo profesinės ateities, nei humanitarinių ir socialinių studijų sričių absolventai. Aišku, kad dabar, sparčiai plėtojantis informacijos visuomenei, nuolat didėja informatikos specialistų poreikis, tačiau dėl kitų specialybių poreikio tikrai nėra taip aišku, kaip yra viešai kalbama.

Kiek apmaudu, kad įsigalėjo ši jokiais tyrimais nepagrįsta retorika. Dabar ji vis labiau stiprėja, bus sunku ją pakeisti.

Kaip ir kodėl pasirinkote mokslininko kelią?

Vienas mano draugas, kurį pažįstu nuo vaikystės, kartą pajuokavo, jog dar darželyje matė, kad aš būsiu mokslininku. Esu kilęs iš mokslininkų šeimos, tad kitokio gyvenimo nelabai įsivaizdavau.

O pasirinkta mokslo kryptis irgi buvo paveldėta iš tėvų?

Ne, ne iš tėvų. Aš įstojau Vilniaus universitete į psichologiją ir ją studijuodamas kartu studijavau filosofiją. Taigi esu baigęs psichologiją su filosofijos specializacija. Paskui dirbau kaip filosofas prof. Eugenijaus Meškausko vadovaujamoje Filosofijos katedroje, čia parašiau ir apgyniau disertaciją iš istorijos filosofijos. Analizavau italų filosofo Giambattisto Vico teoriją. Šis filosofas, kuris kartais pavadinamas socialinio konstruktyvizmo pradininku, padarė man didelę įtaką. Taip pat domėjausi Kanto, Hegelio, Markso filosofinėmis idėjomis. Vėliau vis labiau domėjausi socialinės teorijos klausimais. 1994 metais stažuodamasis Oslo universitete turėjau puikią galimybę geriau susipažinti su kritine socialine teorija ir P. Bourdieu sociologija, kuri, kaip pats sakau, pati mane pasirinko. Tad iki šiol save laikau P. Bourdieu mokiniu.

Po kurio laiko mes su kolegomis – prof. Aleksandru Dobryninu ir prof. Zenonu Norkumi – įkūrėme Socialinės teorijos katedrą. Ši katedra kuravo tuo metu naujas sociologijos magistro studijas. Sakyčiau, kad mūsų patirtis patvirtino seną tiesą, jog iš filosofijos vis dar išauga naujos akademinės veiklos.

Ar turite laiko laisvalaikio pomėgiams? Kuo domitės?

Dabar, kai tapau dekanu, laisvo laiko turiu dar mažiau. Šiaip mano pomėgis yra žvejyba. Esu specifinis žvejys – žvejoju tik su spiningu. Mažose upėse mėgstu gaudyti upėtakius, o dideliuose ežeruose – žvejoti lydekas