Kasmet lapkričio 8-ąją Europa mini Sveikos mitybos dieną. Statistika nuteikia liūdnai – ne tik Lietuvoje ir Europoje, bet ir visame pasaulyje daugėja žmonių, kurių mitybos įgūdžiai nėra teisingi. Minint Europos sveikos mitybos dieną visuomenė raginama maitintis sveikai, ypatingą dėmesį skirti mitybos specialistų rekomendacijoms ir su jų pagalba parinkti būtent sau tinkamą maitinimosi būdą. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (VU MF) šia reikšminga proga norėtų pakalbėti apie šiais laikais ypač tarp jaunimo ir studentų madinga tampančią žaliavalgystę. Kokias plika akimi nematomas rizikas sveikatai gali atnešti šis sparčiai populiarėjantis mitybos būdas?

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, mūsų sveikata daugiausia priklauso nuo gyvensenos ir mitybos. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad mitybos įpročiai daro net 25–30 proc. įtaką mūsų sveikatai. Kas yra sveika mityba? Ar žmogus maitinasi sveikai, galime pasakyti tik žinodami, ar jis suvartoja būtent jam tinkamą kiekį būtinų maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, skaidulinių, mineralinių medžiagų ir kt.).

Šiandien daug matome, girdime, skaitome apie žaliavalgystę. Tai toks mitybos būdas, kai valgomas tik augalinės kilmės maistas, kartais mažai arba visai termiškai neapdorotas. Žaliavalgystės šaknų galima ieškoti priešistoriniais protėvių laikais. XIX a. pirmą kartą ja rimtai susidomėta. O tikrasis šio maitinimosi būdo judėjimas prasidėjo praėjusio amžiaus antroje pusėje.

„Vis dėlto žaliavalgystę reikėtų vertinti ne kaip mitybos teoriją, o tik kaip tam tikrą mitybos madą. Nes kiekviena mitybos teorija yra pagrįsta moksliniais tyrimais ir rekomenduojama atitinkamų sveikatos specialistų ir institucijų. Pasaulio sveikatos organizacija, jos Europos regiono biuras nuolat rengia ir atnaujina sveikos mitybos rekomendacijas, mes su jomis supažindinami ir žinome, ką specialistai mums pataria valgyti ir ko ne“ , – teigia VU MF Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros profesorius dr. Rimantas Stukas. Pasak profesoriaus, mados ateina ir praeina, o sveikos mitybos principai išlieka.

Jeigu pasižiūrėtume įvairių pasaulio šalių mitybos specialistų rekomendacijas, niekur nerastume patarimo išbandyti žaliavalgystę. Žmonės yra imlūs naujovėms, netradiciniai mitybos variantai visada sulaukia didelio susidomėjimo. Tačiau sveikos mitybos specialistai ir mokslininkai yra vieningi – maitinimasis yra labai individualus dalykas, kiekvienam žmogui, kiekvienam organizmui mityba turi būti pritaikyta individualiai, nepamirštant, kad kiekvienam su maistu būtina gauti kuo įvairesnių maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų. Mes esame unikalūs, todėl vienas maitinimosi būdas visiems idealiai tikti negali.

Iš tikrųjų žmonės, turėję sveikatos sutrikimų bei nesveikų mitybos įpročių ir perėję prie žaliavalgystės, subjektyviai pasijunta geriau. „Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad toks neilgalaikis kardinalus mitybos pakeitimas organizmui daro teigiamą įtaką, nes tarsi suaktyvina visas organizmo sistemas. Tačiau tyrimai rodo ir tai, kad ilgalaikis mitybos pakeitimas iš esmės gali turėti ir nepageidaujamų reiškinių: gali pablogėti organizmo funkciniai rodikliai, atsirasti juntamų pokyčių, lėtinių negalavimų“, – aiškina prof. dr. R. Stukas.

Pasak profesoriaus, šiandien mokslininkai yra įrodę, kad mitybinė informacija yra netgi genetiškai perduodama iš kartos į kartą. Kalbant apie žmogaus mitybą evoliucijos metu nustatyta, kad žmogus yra prisitaikęs valgyti mišrų maistą – tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės. Todėl perėjimas vien prie augalinės kilmės maisto nėra labai gerai. O vaikams ar jaunuoliams iki 25 metų tai yra itin nerekomenduojama, nes iki šio amžiaus kai kurios organizmo sistemos dar stabilizuojasi. Gali atsirasti įvairių sveikatos sutrikimų, kurie iš karto yra nepastebimi.

Suaugęs žmogus pasirenka tapti žaliavalgiu? Tuomet jis privalo žinoti ne vien apie šio maitinimosi būdo gerąsias savybes, kurias deklaruoja šalininkai, bet ir apie galimas rizikas sveikatai. Jų iš tikrųjų yra.

Pirmiausia, valgant vien tik augalinės kilmės maistą, gali pradėti trūkti geležies, sumažėti geležies rezervai. Tuomet didėja rizika žmogaus sveikatai įvairių ekstremalių įvykių metu (operacijos, traumos ir pan., kai netenkama daug kraujo). Geležies, aišku, yra ir augaliniame maiste. Bet žmonės dažnai nežino, kad augalinės kilmės produktuose esanti geležis maždaug 3 kartus blogiau įsisavinama organizmo. Pavyzdžiui, daug geležies yra įvairiose žolelėse (mairūne, raudonėliuose, bazilike, petražolėse), bet ten yra medžiagų, kurios tiesiogiai trukdo tai geležiai patekti į organizmą. „Žmonės geria daug kavos. O juk vienas puodelis kavos geležies pasisavinimą gali sumažinti apie 60 procentų. Mažina geležies kiekį ir arbata, kurią itin mėgsta žaliavalgiai. Tai sukelia mažakraujystės arba anemijos riziką“, – pabrėžia profesorius.

Kita problema, apie kurią kartais net nesusimąsto patys žaliavalgiai, prof. R. Stuko teigimu, yra mitybai naudojami kai kurie augalinės kilmės riebalai, ypač šiuo metu labai tarp žaliavalgių populiarus kokoso riešutų aliejus. Įdomu ne tik tai, kad ir augalinių, ir gyvulinių riebalų energinė vertė yra ta pati: 1 grame – 9 kilokalorijos. Įdomi jų biologinė vertė. Kokoso riešutų aliejuje 92 proc. sudaro sočiosios riebalų rūgštys, kurios didina cholesterolio kiekį kraujyje, didina tikimybę susirgti ateroskleroze. Palyginkime: kiaulienos taukai turi tik 41 proc. sočiųjų riebalų rūgščių, jautienos riebalai – 52 proc. Alyvuogių aliejus mažina „blogųjų“ riebalų keliamą riziką. Jei pagamintas šaltuoju spaudimo būdu, jis turi daug vitaminų.

Profesoriaus nuomone, žaliavalgystę propaguojantiems žmonėms svarbu žinoti ir apie galimą kalcio trūkumą ir vartoti daugiau kalcio turinčių produktų. Augalinės kilmės maiste kalcio yra, pavyzdžiui, aguonose. Kalcio stygius sukelia osteoporozę – mūsų amžiaus epidemiją (kaulų retėjimą). Lietuvos gyventojams pagrindinis kalcio šaltinis yra pienas ir pieno produktai, t.y. gyvulinės kilmės maistas.

Sveikindamas akademinę Vilniaus universiteto bendruomenę ir visą Lietuvos visuomenę su Europos sveikos mitybos diena prof. dr. R. Stukas linki visiems puikios sveikatos, kuri yra neatsiejama nuo sveikos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo: „Visada yra ir privalumų, ir trūkumų. Bet jei žmogus valgo įvairų maistą, jo racione yra daug skirtingų maisto produktų, tai nepageidaujamas vienų ar kitų medžiagų poveikis reikšmingos įtakos sveikatai neturi. Jei mityba yra labai apribojama, atsiranda rizika blogai įsisavinti medžiagas.“ Pasak profesoriaus, kraštutinumai mūsų mityboje nėra gerai, o žaliavalgystė yra kraštutinumas. Plika akimi nematomų žaliavalgystės rizikų padariniai juntami dažniausiai tik tada, kai atsiranda lėtinių sveikatos sutrikimų.

Pabaigoje – svarbiausias prof. R. Stuko patarimas: „Jei apsisprendėte kardinaliai keisti savo mitybą, būtinai pasikonsultuokite su tikru mitybos specialistu, turinčių bazinių žinių. Ne su mitybos „žinovu“ ar su žmogumi, kuris šiaip ja labai domisi. Tik specialistas gali patarti, o sprendimą priimsite patys. Maitinkimės sveikai!“