Profesorius daktaras Ernstas Kristofas Ribbatas, Vilniaus universiteto garbės daktaras (2002 m.), – dažnas svečias Vilniaus universitete.

Vokiečių literatūros tyrinėtojas E. K. Ribbatas jaučia turįs ypatingą ryšį su Lietuva. Jis gimė Šilutėje, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą jo šeima pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Į Lietuvą jis vėl atvyko 1989 m. ir nuo to laiko reguliariai atvažiuoja į VU skaityti paskaitų, puoselėja ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos mokslininkų. E. K. Ribbatas kuruoja visus į Miunsterio universitetą atvykstančius lietuvių studentus, doktorantus ir dėstytojus, taip pat yra atsakingas už vokiečių profesorių mokslinį lankymąsi Vilniaus universitete. Be to, jis vadovauja Tarpdisciplininiam Baltijos studijų institutui.

E. K. Ribbato mokslinių interesų ratas yra labai platus. Jis studijavo germanistiką, evangelikų teologiją ir filosofiją. 1968 m. sėkmingai apgynė daktaro disertaciją naujosios vokiečių literatūros srityje, o 1974 m. – ir habilitacijos darbą. Profesorių jo vizito Vilniaus universitete metu kalbina „U. V.” korespondentas Viktoras Denisenko.

Gerbiamas profesoriau, jūs lankotės Lietuvoje ir Vilniaus universitete jau ne pirmą kartą. Kokius pokyčius, įvykusius per tą laiką, pastebite? Ar tai pokyčiai į gerąją pusę?

Pastebiu čia daug pokyčių. Vilniaus miestas labai išgražėjo. Į akis krinta artumas Vakarų kultūrai, kurį įgyja Vilnius, ir šį pokytį aš, be jokių abejonių, vertinu teigiamai.

Pirmą kartą Vilniuje lankiausi, kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir buvo aiškiai juntamas konfliktas tarp Sąjūdžio ir tuometinės valdžios. Norėčiau pateikti tokį pavyzdį. Atvažiavęs į Lietuvą pirmą kartą aš aplankiau Trakų pilį – be ekspozicijos, bylojančios apie Lietuvos senovę, buvo didžiulė paroda apie socializmo sistemos laimėjimus. Po kelerių metų vėl apsilankęs Trakų pilyje šios parodos jau neradau – jos vietoje veikė ekspozicija apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Man tai buvo pats akivaizdžiausias pokyčių pavyzdys.

Universitetas taip pat smarkiai pasikeitė, bet norėčiau pažymėti, kad jame, ypač Filologijos fakultete, kurį labiau pažįstu, ir anksčiau buvo gana aukštas filologijos mokslų lygis, todėl žlugus Sovietų Sąjungai buvo galima tiesiog tęsti tas senąsias kryptis, orientuojantis, žinoma, į Vakarų mokslą. Nereikėjo visko pradėti nuo nulio, kaip, pavyzdžiui, Teisės ar Ekonomikos fakultetuose.

Ką jums reiškia Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas?

Tai aš vertinu kaip didžiulį pripažinimą. Galiu tik pasidžiaugti bendradarbiavimu, kuris vyko ir vyksta tarp Vilniaus ir Miunsterio universitetų. Mūsų partnerystė pagrįsta mainais. Mes keičiamės dėstytojais, studentais.

Garbės daktaro titulas man buvo suteiktas nuostabios ceremonijos metu. Noriu pažymėti, kad kartu su manimi šis garbingas vardas tą dieną buvo suteiktas ir kitiems mokslininkams – lenkų juristui Andrzejui Zollui, rusų lingvistui Jurijui Stepanovui ir norvegų paleoekologui Dagfinnui Moe. Tai rodo, kad Vilniaus universitetą galima laikyti Europos mokslo centru. Bendradarbiavimas su kitų šalių mokslininkais yra labai svarbus.

Man asmeniškai šis titulas labai brangus. Kaip žinote, esu gimęs Šilutėje. Kai buvau dar visai mažas, mano šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją. Gavęs VU garbės daktaro vardą pasijutau grįžęs į Lietuvą, nors ir kitu lygiu. Tai buvo tiesiog nuostabu.

Kokius kursus Jūs skaitote Vilniaus universiteto studentams?

Vilniaus universiteto studentams skaitau du paskaitų ciklus, susijusius su pagrindinėmis vokiečių tradicijos ir kultūros sritimis. Tai vokiečių klasika ir romantizmas, arba, kitaip sakant, „Goethe‘s epocha” – XVIII-XIX amžius. Kitas paskaitų ciklas skirtas vokiečių modernizmui – tai 1890-1930 metai, periodas, kada vokiečių literatūra buvo itin produktyvi. Jai pavyko pasiekti aukštą lygį. Tai būtina pažymėti, nes buvo laikotarpių, kai vokiečių literatūra buvo tiesiog provinciali.

Pratybose mes nagrinėjame vokiškas balades. Baladžių žanras yra įdomus ir svarbus VU studentams, nes jį galima sieti su lietuvių liaudies dainomis. Tiesa, baladės yra aukštesnio meninio lygio žanras.

Kito seminaro tema – vokiečių rašytojo Alfredo Döblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė”. Tai puikus kūrinys apie didmiestį – reikšmingiausias šios tematikos romanas vokiečių literatūroje. Jis iki šiol nepralenktas. Kai Vokietija susijungė ir Berlynas tapo vieningos Vokietijos sostine, tas romanas vėl tapo itin aktualus.

Ar Vilniaus universiteto studentai skiriasi nuo Miunsterio universiteto studentų? Kur slypi tas skirtumas?

Esminis skirtumas būtų tas, kad Miunsterio universitete besimokantiems studentams vokiečių kalba yra gimtoji, o čia vokiečių kalba ir literatūra – užsienio kultūros dalis. Bet tai toks skirtumas, kuris egzistuoja visur.

Vilniaus universitete aš dėstau ketvirto kurso studentams. Reikia pažymėti, kad jų kalbos mokėjimo lygis labai aukštas. Mes seminaruose be jokių kliūčių galime aptarinėti sudėtingas problemas, nagrinėti literatūros teorijas.

Norėtųsi sužinoti jūsų nuomonę, ar kitoms europinėms literatūroms kelia grėsmę anglakalbės literatūros dominavimas?

Pirmiausia reikia pasakyti, jog populiariausia yra ne anglų, o amerikiečių literatūra. Visos Europos literatūros susiduria su amerikiečių literatūros dominavimu. Tai kaip Holivudo filmai, kurie populiarūs visame pasaulyje. Tačiau norėčiau pažymėti, kad ypač pastarąjį dešimtmetį JAV atsirado nemažai gerų romanų autorių.

Tai, kad dominuoja amerikiečių literatūra, yra ne vien kalbos problema. Tai, mano manymu, politinės, ekonominės, kultūrinės galios klausimas. Tačiau nereikia būti tokiems skeptiškiems. Pasižiūrėkime, kokios didelės knygų mugės vyksta Vokietijoje – Frankfurte prie Maino, kituose miestuose – Leipcige, Miunchene, Štutgarte. Galima sakyti, kad knyga šiandien vaidina didžiulį vaidmenį. Už Vokietijos ribų taip pat pastebiu panašias džiuginančias tendencijas. Ne taip seniai Lietuva buvo plačiai atstovaujama Frankfurto knygų mugėje. Pastebiu, kad Lietuvoje verčiama daug literatūros – taip pat ir iš vokiečių kalbos – ne tik iš anglų, prancūzų ar italų. Todėl aš nesu skeptiškas ir tikiu, kad Europos kalbos yra gyvybingos ir kiekviena iš jų palaiko aukštas individualias kultūras.

Viktoras Denisenko