M. K. Pirmojoje „Lietuva yra brangi“ dalyje kėlėme Lietuvos istorijos supratimo prielaidų klausimą. Teigėme, kad „Lietuva“ yra mums aktualaus piliečių bendrabūvio vardas. Tikslia konstitucine reikšme Lietuva yra Tauta, kuri XIII amžiuje sukūrė savo valstybę. Būtent Lietuvos bendrabūvio tęstinumas ir šio įvykio branginimas sutelkia mums savos istorijos supratimo prielaidas. Tautos istorinių įvykių prasmingas nuoseklumas pažinus giliau, kai pažini yra pati tautos susitelkimo ir tąsos erdvėje bei laike priežastis. O ši priežastis atrandama giliai žmogiškame, t. y. iš prigimties kylančiame, bendrabūvio įsivertinimo akte: kodėl man gera būti savos tautos dalimi?! Mano supratimu, tik priklausymą savastingam bendrabūviui branginantis pilietis vertai gilinasi į savo tautos istoriją ir nūdienoje kūrybingu darbu toliau ją puoselėja.

„Lietuva yra brangi“ svarstymų ciklo tikslas yra žmogui būtino tvarumo paieška savastingo bendrabūvio rėžiuose. Juk be įsibuvimo tvarume žmogaus savivertė yra menka; be bendrabūvio pamatų pažinimo piliečių visuomenė yra nebrandi.

Žmogaus gyvasties tvarumas yra gerovės kaupimo pamatas, o kartu ir tikslas. Tad ir asmens įsibūtinimas tvarumu jį pranokstančioje Tautoje ir jos sutelktame darinyje – piliečių valstybėje – yra protingos prigimties kildinamas poreikis. Jau senovės graikų filosofai atpažino žmogaus prigimtyje šį bendruomeniškumo poreikį, išpildomą pirmiausia šeimoje, po to piliečių bendruomenėje. Šia žmogaus prigimties supratimo prielaida remiasi mūsų svarstymas. Taigi iš prigimties kylančio bendrabūvio vertės branginimas yra būtinas gerovę piliečių valstybėje kaupiančio protingo žmogaus veiksmas. Brandžiam lietuviui Lietuva yra visuomet brangi!

Tad ir kelkime, Gitanai, paties ištartą klausimą: kaip tautinės savivertės pamatas sutelkia visuomenės gerovę? Kitaip tariant, kaip Lietuva galėtų būti brangi?

G. N. Ekonomika ir yra žmonių tarpusavio santykių, piliečių bendrabūvio ir individo harmoningos veiklos visuomenėje pasekmė. Kartkartėmis atskiri asmenys susikuria iliuziją, kad yra tartum Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje ir gali elgtis nepaisydami bendruomenės interesų ar net prieš juos, tačiau toks veiklos modelis anksčiau ar vėliau pasmerktas žlugti. Dabartinėmis sąlygomis patikimai ir efektyviai veikianti socialinė sistema – tai žmonių vienijimasis pagal verslo, profesijos ar kitus požymius į interesų grupes, kurios ieško kompromiso su kitomis interesų bendrijomis civilizuotomis formomis ir šitaip sąmoningai ar ne garantuoja pilietinę darną.

Garsusis britų ekonomistas A. Smithas, praturtinęs žmonijos minties lobyną savo 1776 m. išspausdintu veikalu „Tautų turtas“, tikėjo, kad savanaudiškumas verčia žmones veikti, o konkurencija pažaboja jų veržimąsi į besaikį pinigavimąsi. Deja, šiandien atskirų žmonių ir ištisų interesų grupių savanaudiškumas ne tik neužtikrina visuomenės stabilumo, bet tiesiog griauna jos finansinius ir moralinius pagrindus.

Pažvelkime į šį reiškinį šiek tiek giliau. Pastaraisiais dešimtmečiais vyko kapitalo kaip nuosavybės ir funkcijos atsiskyrimo procesas, kai savininkai užleido vadybos „kapitono tiltelį“ verslo profesionalams. Ilgainiui aukščiausios kategorijos vadybininkų kasta, valdydama informaciją ir priimdama strateginius verslo sprendimus, įgijo jėgos ir net tam tikro savarankiškumo akcininkų ir valstybės atžvilgiu. Elitinis vadybininkų sluoksnis, įgijęs santykinės nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi, ėmė kurti verslo bei apskaitos algoritmus, leidžiančius praturėti jam ne tik akcininkų, bet ir visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Pirmasis pavojaus skambutis nuskambėjo kilus „Enron“ skandalui, antrasis, daug pavojingesnis, buvo „Lehman Brothers“ žlugimas, o ir dabar negalėčiau tvirtai teigti, kad skambutis nepasigirs trečią ir galbūt lemtingą kartą.

Lietuvoje turime šiek tiek modifikuotų pavyzdžių, kai ydingos veiklos schemos buvo kuriamos akcininkų išvien su vadybininkais, tačiau rezultatas buvo toks pat – pradanginti pinigai ir apviltas žmonių pasitikėjimas verslu ir valstybe. Pažymėtina, kad tie rezonansiniai atvejai susiję su įmonėmis, kurios mėgo pačios arba padedant tendencingai žiniasklaidai deklaruoti esančios nacionalinio kapitalo bendrovėmis ir priešpriešinti save užsienio kilmės konkurentams. Taigi popieriuje joms „Lietuva buvo brangi“, tačiau tai neapsaugojo nuo padarytos didžiulės žalos šaliai.

M. K. „Lietuva yra brangi“ – toli gražu nevienareikšmis teiginys. Pirmojoje svarstymo dalyje juo nusakėme Lietuvos piliečių bendrabūvio vertę. Lietuva mums yra brangi, nes čia gyvenantys piliečiai vertina savo valstybę. Mažų mažiausiai tai yra mūsų ir visų savo gerovę šioje valstybėje kuriančių aktyvių piliečių lūkestis. Gyvenimas tarp savivertės nestokojančių piliečių – tikras džiaugsmas! Toks žmogaus būvis yra kilnus ir brangintinas.

Tačiau turime paklausti: kokiu mastu mūsų lūkestis atspindi dabartinę Lietuvos tikrovę? Juk „Lietuva yra brangi“ taip pat gali būti ir savo valstybe nusivylusio žmogaus atodūsis. Lietuvos brangumas gali tikroviškai reikšti žmogaus neįgalumą įpirkti jam per brangias prekes ir paslaugas. Jeigu žmogaus pajamos yra menkos, jis ima išgyventi stoką; jeigu jis nemato pajamų augimo perspektyvos, tuomet ima kentėti nuo savivertės trūkumo ir gręžtis į tą šalį, kurioje atrastų daugiau galimybių užsitikrinti pakankamą pajamų dydį ir išspręstų bazinių poreikių patenkinimo problemą. Tai leistų jam „pasijusti žmogumi“ ir įsigalinti Lietuvoje stokotoje savivertėje.

Liūdesingai stebėdami iš Lietuvos į svečias turtingesnes šalis nutekančius piliečius, turime pripažinti, kad savivertės stokos problema tarp mūsų piliečių vis dar aktuali. Į ilgalaikę, ne sezoninę, emigraciją išvykstantieji tiesiog nesuranda gerovės kūrimo Lietuvoje galimybių. Dvasinėje plotmėje išgyvenama savivertė neatsiejama nuo nuosavybės turėjimo ir jos kaupimo perspektyvos. (Matyt, tik maldoje Dievo šventumą išgyvenantys tikintieji ar itin savikūrai ir kūrybai pasišventę žmonės išvengia turto kaupimo siekio sieloje vyravimo). Matyt, mūsų valstybėje turto kūrimo galimybės nėra piliečiams tolygiai prieinamos, o tai lemia dalies piliečių netikėjimą gerovės kaupimo terpės (mūsų atveju – Lietuvos valstybės) perspektyvumu. Netikėjimas tampa išsipildančia pranašyste ir skatina „evakuacijos“ iš Lietuvos isteriją.

G. N. Ne kartą esu teigęs, kad Lietuvos visuomenės struktūra atomistinė, o bendrabūvio samprata paženklinta individualizmo gaivalo, palyginti su, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėmis. Galbūt kitaip ir negalėjo būti – tai savotiška reakcija į sovietmečiu žmonių sąmonėn bruktą kolektyvizmo principą, kai, kad ir veidmainiškai, „visi buvo už vieną, vienas – už visus“. Atgavus laisvę, visi trys milijonai atsidūrė tartum prie vienos ilgos starto linijos ir pasileido skuosti kaip kas išmano. Suprantama, kad vyresnieji ar sveikatos negalių turintieji negalėjo suspėti kartu su jaunais, energingais ir išsimokslinusiais bendrapiliečiais, todėl smarkiai atsiliko. Išlyginimo funkciją valstybė atliko fragmentiškai ir stichiškai, dažniausiai susirūpindama savo priederme tik artėjant rinkimams.

Antroji problema – visuose viešojo gyvenimo baruose įsigalėjęs noras „nulaužti“ oponentą, o ne pamėginti susitarti su juo, pasiekti abiem pusėms priimtiną racionalų kompromisą. Tas nugalėtojo sindromas dar iš dalies pateisinamas ir suprantamas verslo bendrovių konkurencijos srityje (anot Ch. Darwino, išgyvena tik stipriausieji), tačiau daro nemažai žalos interesų atstovavimo arba bendradarbiavimo su valdžios institucijomis plotmėje. Kad ir darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų santykiai – jau bemaž dvidešimtmetį šalyje egzistuoja gražus interesų koordinavimo „indas“ Trišalė taryba, o realaus dialogo nėra. Darbdaviai įtaria profsąjungas verslo ir konkurencingumo žlugdymo užmačiomis, todėl daro viską, kad jos neišsišoktų, pastarosios skundžiasi verslo ir valdžios nejautra ir griebiasi nelabai vaisingų politinių akcijų. Toks socialinis modelis visiškai nepanašus į tą, kurį galėjau iš arti stebėti ir analizuoti savo daktaro disertacijoje Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje.

Ši poliarizuota mąstysena perkeliama ir į ekonomistų stovyklą. Lietuvoje šiandien turime arba kraštutinius dešiniuosius liberalus (ne tik Lietuvos laisvosios rinkos institutą, bet ir nemažai pabirų ekonomistų), arba su profsąjungomis ir socialdemokratų stovykla susijusius kairiuosius. Pirmieji traktuoja darbo jėgą kaip gamybos veiksnį (kartu su pastatais, įrenginiais ir technologijomis) ir stengiasi optimalaus jos panaudojimo funkciją suvesti į sąnaudų minimizavimą. Antrieji dažniausiai neišsiveržia iš „atimti ir padalinti“ ideologinių rėmų, nuoširdžiai ar ne tikėdami, kad tai išspręs visas šalies problemas. Gaila, bet šiuo metu viešojoje erdvėje nėra kam raiškiai atstovauti ir konservatizmo arba krikščioniškai ekonominei doktrinai. Abiejų stovyklų diskusija baigiama neprasidėjusi – apsikeičiama epitetais, pagiežos riksmais, kaltinimais ir išsiskirstoma. Socialdemokratai kaltina liberalus socialine nejautra ir tarnyste stambaus kapitalo interesams, pastarieji nelieka skolingi ir išjuokia kairiuosius kaip ekonomikos neišmanėlius bei pažangos stabdžius.

Tad leisiu sau apibendrinti – mūsų šalyje nėra ekonominės ideologijos „centristų“, matančių ekonominio gyvenimo įvairiapusiškumą ir kompleksiškumą bei pajėgiančių imtis kraštutiniams poliams atstovaujančių ekonomistų taikytojo vaidmens. Būti šiandien ekonomikos centristu Lietuvoje yra neparankus užsiėmimas – rizikuoji būti apkaltintas principų išdavyste ir oportunizmu tiek fundamentalistų iš kairės, tiek iš dešinės. Kita vertus, jei nebus šios prielaidos, nepasistūmėsime konstruktyvios diskusijos link, kokiu keliu turi eiti Lietuva, kad visiems mums taptų brangi ne tik kaip Tėvynė, bet ir kaip vieta, kurioje smagu gyventi, patogu ir saugu auginti vaikus, gera rūpintis senais tėvais.

M. K. Tik ta valstybė turi perspektyvą, kurioje piliečių savivertės ir kartu verčių kaupimo galimybės tampa ūkio plėtros politikos pamatu. Savivertę kaip savimonės raišką ir dvasinį piliečių bendrumo pamatą, tikiuosi, dar turėsime progos aptarti. Dabar keliame klausimą apie vertės kaupimo galimybių prieinamumą visiems piliečiams kaip geriausią ūkio plėtros prielaidą. Tik taip, tikiu, Lietuva taps visiems brangi.

Taigi koks ūkio plėtros modelis sukurtų didžiausias galimybes piliečiams ir ilgainiui didžiausią faktinę gerovę? Kaip pats, Gitanai, ir minite, šis klausimas verčia susivokti ne tik lietuviškojo kaupimo būdų ir ypatumų džiunglėse, bet ir pasaulinėse mums tiesiogiai darančiose įtaką srovėse.

Vis dar lipame iš nuo 2008 m. tautų gerovę negailestingai plovusio tvano, kurį sukėlė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjęs kaupimas ir kapitalo prigimties transformacijos. Prisimena 1987 m. Oliverio Stone’o filmo „Wall Street“ pagrindinio blogiečio Gordono Geko pagarsėję žodžiai, skelbę investicinės bankininkystės aukso eros pradžią: „Greed is good (…), it captures the essence of the evolutionary spirit. Greed, in all of its forms – greed for life, for money, for love, knowledge – has marked the upward surge of mankind.“ (Godumas yra gerai (…), jis pagauna evoliucijos dvasios esmę. Godumas visomis savo formomis – godumas gyvenimui, pinigams, meilei, žinojimui – nužymėjo žmonijos kilimą aukštyn.)

Mano įsitikinimu, šie žodžiai išreiškia modernybės priesaką, kuris grindžia naujų kaupimo ir kapitalo formų išradinėjimą. Finansų krizės pradžioje, keli mėnesiai prieš „Lehman Brothers“ žlugimą (2008 rugsėjo 15 d.), išvestinių vertybinių popierių rinkos nominali vertė siekė 683 trilijonus dolerių! Išimtinai lūkesčiais paremtų verčių burbulas neišvengiamai subliuško. „Didingas“ popierinių verčių kazino sužlugo. Kartu nuvertėjo ir daugelių žmonių gyvenimai. Dabar gi vyriausybės neturi kitos išeities, nei kurti neribotų kaupimo lūkesčių kontrolės mechanizmus.

Lietuvoje vis dar persirginėjame lokalų posovietinio kaupimo įkarštį, kuriuo neišvengiamai turėjome susirgti sulig kaupimo galimybės atsiradimu. Kaip ir pats, Gitanai, mini, šiose varžybose vieni laimi, kiti pralaimi. Vieniems Lietuva tapo sava ir brangi, kitiems – per brangi, o treti tiesiog gyvena mažus uždarus gyvenimėlius.

Vertės plačiąja prasme kaupimas yra būtinas žmogaus prigimties poreikis. Netobulų kaupimo modelių – tiek globalių, tiek lokalių – virsmų katile šiame Lietuvos valstybingumo raidos etape vėl neišvengiamai klausiame: kaip išsirinkti ar susikurti geriausią ir todėl tvariausią piliečių gerovę, darną auginantį modelį?

G. N. Gordonas Geko šiame man labai patinkančiame režisūra ir M. Douglaso vaidyba filme pasakė kitais žodžiais tą patį, ką prieš 200 metų teigė A. Smithas. Nežinau, ar lietuviškas kapitalo kaupimas gali būti kitoks nei amerikietiškas, vokiškas ar singapūrietiškas. Juk tai ir yra kapitalizmo esmė – energija, talentas ir sėkmės troškimas varo žmoniją į priekį. Kita vertus, karti pastarųjų metų patirtis parodė, kad nežabotai žmogaus aistrai turtėti reikia uždėti reguliavimo apynasrį, nes gana nedidelės žmonių grupės ėmė piktnaudžiauti privilegijomis ir parazituoti daugybės eilinių visuomenės narių sąskaita. Tai vėlgi taikytina tiek JAV, tiek Lietuvai, tiek bet kokiai kitai šaliai.

Kalbu, Mindaugai, ne apie tokį valstybės įsikišimą, kai ištraukiamas pats rinkos ekonomikos geluonis – noras maksimizuoti savo pajamas; turiu omenyje civilizuotus rėmus, kuriuose individas ar bendrovė turtėtų nekenkdami kitiems. Puikus pavyzdys yra bankų sąjungos Europoje kūrimo iniciatyva, kurios vienas iš kertinių tikslų – perduoti kolektyvinės atsakomybės už savo veiklos padarinius naštą iš mokesčių mokėtojų pačiai bankų sistemai.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Prieš porą metų rašytame straipsnyje „Kapitalizmo pas mus yra per mažai“ įrodinėjau, kad natūralios stipriausiųjų ir gabiausiųjų verslo įmonių bei individų atrankos Lietuvoje nėra, beje, niekada ir nebuvo. Daugelyje ekonomikos ir politikos sričių trūksta elementarios konkurencijos, viešuosius pirkimus laimi ne geriausias sąlygas pasiūliusieji, o labiausiai informuotieji, valdžios ir net visuomenines institucijas apniko „etatiniai“ konsultantai, kurių paslaugų kaina skraido padebesiais, tuo tarpu kokybė giliai panyra po elementaria vaterlinija. Valstybės įstaigose išbujojo giminių ir draugų klanas, kuriame talentingieji ir energingieji nepageidaujami, kadangi imtų kelti grėsmę užsisėdėjusiems „geriems vyrams“ (lygių galimybių principas reikalauja paminėti ir moteris – G. N.). Norėdamas pakeisti šią situaciją, šiandien net nežinai, už kurią partiją balsuoti.

Tautinė savivertė gali tarpti tik žinančioje ko nori ir kur eina valstybėje. Leisiu sau pritaikyti santuokos analogiją. 2004 m. Lietuva ištekėjo už Europos Sąjungos ir tartum apatiška nuotaka nustojo savimi rūpintis. Iki tol buvusią aiškią geopolitinių ir ekonominių tikslų hierarchiją pakeitė kažkokia pasiekusiojo viską ko norėjo nuotaika, užmušanti bet kokį drąsesnį intelektinį užmojį ar strateginį veiksmą. Kas šiandien labiausiai jaudina politikos ir verslo elito daugumą – tai tvirtai įsisiurbti į Europos Sąjungos finansinę paramą ir nepaleisti tol, kol mūsų jėga neatplėš. Pats terminas ES struktūrinės paramos „įsisavinimas“ jau tapo koktus, tačiau jis taikliai atspindi reikalo esmę. Kaip kad susituokus žmogaus identiteto paieškos nesibaigia, o tik įgyja kitas formas, lygiai taip pat ir valstybė, įstojusi į šalių bendriją, negali nustoti tobulėti – priešingu atveju šiame negailestingame globaliame pasaulyje ji netrukus atsidurs rikiuotės gale.

(Bus daugiau)

I pokalbio dalį skaitykite čia.