Ar mes vertiname Lietuvos valstybę? Kokios vertinimo ar nevertinimo pasekmės mūsų visuomenės tvarumui ir gerovės kūrimui? Šiais ir kitais klausimais diskutuoja ekonomistas Gitanas Nausėda ir filosofas Mindaugas Kubilius. Pirma diskusijos dalis – apie Lietuvos istorijos vertinimą.

M. K. Pamenu, kai dainų šventėse dar būdamas vaikas gausybės chorų apsuptyje iš visos širdies traukdavau „Graži tu mano, brangi Tėvyne“. Šioje lietuviškų širdžių vienybėje pleveno meilė Lietuvai, kuri anuomet sovietmečiu buvo įvairiais būdais naikinama. Tačiau neišnaikinta lietuvių širdyse. Lyg galingas giesme besiritantis dvasinis cunamis, ši širdžių vienybė it gražiausią brangenybę nešė Lietuvos vardą ir mūsų valstybės idėją. Mat valstybės pagrindas yra žmonių bendrabūvis, kuris konkrečioje teritorijoje įtvirtinęs savivaldą kitų suverenių darinių atžvilgiu tarpsta kaip piliečių tauta – valstybė. Valstybės mes siekiame, nes ji yra palankiausia gerovės kaupimo terpė. Žinia, jokie emigracijoje sukaupti turtai neužpildys šios savos, todėl ir brangios dvasinės terpės trūkumo. Kiek pažįstame ir puoselėjame tą brangumą, tiek ir turime valstybę kaip visavertės gerovės pamatą.

Todėl šiandien ir kyla svarbus klausimas: kiek branginame savo valstybę? Svarbus, nes valstybės branginimo lygis tiesiogiai turi įtakos individualios ir visuomeninės gerovės kūrimo perspektyvai. Svarbus, nes vis dar per daug balsų viešojoje erdvėje nuvertina „šimtmečiais besiformavusius savivertės pamatus“. Šią frazę paėmiau iš Jūsų, Gitanai, straipsnio „Ar lietuvių tautos savivertė nenukeliaus į šiukšlyną?“ Šiame straipsnyje Jūs ne tik iškeliate savivertės nyksmo problemą, bet ir parodote jos istorinį tapsmą. Akivaizdu, kad Jūs tiriate lietuviškosios savivertės dvasinį faktą kaip būtiną gerovės kūrimo Lietuvos valstybėje pagrindą. Esu įsitikinęs, būtina tęsti Jūsų straipsnio pamatinio užmanymo diskusiją: „Prisipažinsiu, pradėjau rašyti straipsnį apie pasitikėjimo savimi ir optimizmo svarbą ekonomikoje, tačiau greitai suvokiau, kad šiandien svarbiausia ne tai.“ Taigi pabandykime atsistoti būtent ant šio „svarbiausio“ šimtmečio besiformavusio lietuvių tautos savivertės pamato ir suprasti, kaip nūdienoje puoselėjama piliečio savivertė daro įtaką piliečių gerovės kūrimui Lietuvos valstybėje.

G. N. Štai ir pradėkime nuo šito taško. Suvokimas, kad ekonomikos mokslas yra įgalus atsakyti toli gražu ne į visus visuomenės raidos klausimus, atėjo prieš 10–15 metų. Viena vertus, tai skaudus potyris, kad dėsniai, kuriuos studijavai aukštojoje mokykloje, užsienio stažuotėse, rašydamas disertaciją, nepajėgia paaiškinti bendruomenės gyvenimo įvairovės, kita vertus, tai padėjo atrasti ir paskatino susidomėti kitais nuostabiais dalykais – istorija, archeologija, kultūros antropologija ir pan. Daugybė šiandieninių problemų ir rebusų būtų sprendžiami kur kas lengviau, jeigu stovėtume ant tvirto istorijos pažinimo pamato ir išmoktume branginti savo protėvių darbus, o ne vien tik arogantiškai kritikuotumėme juos iš savo aukštos laiko perspektyvos varpinės.

Kai man kas nors įrodinėja, kad toks dalykas kaip lietuvybė yra atgyvena ir joks dulkių šluostymas nuo istorijos puslapių jos nebeatgaivins, stengiuosi atidžiai pažvelgti į to žmogaus akis. Jos būna arba tuščios, arba karštligiškai blizga. Pastaruoju atveju pašnekovas stengiasi įpiršti kokį nors pakaitalą, nesvarbu kas tai būtų – pasaulio piliečio sąvoka, platūs globalizacijos žingsniai, žmonijos pažangos siekiai, keliaklupsčiavimas prieš kitas tautas, kurios a priori traktuojamos kaip pranašesnės ir t. t. Tuomet prisimenu amžiną tikinčiųjų ir ateistų diskusiją. Žvelgiant paviršutiniškai, ateistų pozicija atrodo tvirtesnė, kadangi jie gali priremti oponentą prie sienos logiškai sukonstruotais materialistiniais klausimais, į kuriuos dažnai belieka tik vienas atsakymas – „reikia tikėti“. Ateistas tariasi švenčiąs pergalę, tačiau tai – Pyro pergalė. Nėra nieko graudesnio kaip matyti pavargusį, sulinkusį nuo savo netikėjimo ateistą, o tokia dalia anksčiau ar vėliau ištinka beveik kiekvieną.    

Ne, neperšu nuomonės, kad istoriją reikėtų traktuoti kaip religiją – tiesiog tikiu, nors atsakymų į daugybę klausimų ir neturiu. Kaip ir bet koks kitas mokslas, istorija nepakenčia dogmų, ypač nudažytų romantizmo spalvomis. Norėtųsi visiškai nedaug – kad žmonės patikėtų, jog lietuvių tauta g a l ė j o nuveikti didžius darbus, kad iš jos buvo ko pasimokyti kitoms tautoms, o lietuvių kalba padėjo mums išlikti kaip tautai  amžių skersvėjuose. Jeigu būtų buvę kitaip, mes čia su Jumis nediskutuotumėme, o istorijos vadovėliai būtų rašomi apie kitas tautas ir kitomis kalbomis.         

M. K. Širdyje aidi Lietuvos himno žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Tik Lietuvos priešai drįstų teigti, kad šis teiginys yra neteisingas. Lietuvos sūnums ir dukroms ši himno eilutė neabejotinai yra giliai prasminga ir jaudinanti sielas. Bet ar šis įkvėptumas atliepia istorinę tiesą apie žmogaus šioje žemėje būvį? Ar dėl prasmės patirties įvykstantis sielos sujudimas, t. y. didžiavimasis savo Tėvynės praeitimi ir savivertės išgyvenimas, ir yra aktualus žmogaus gėris, judinantis tautų istorijas? Ar šį savą gėrį lemiantis ryšys su praeitimi yra tiesa apie tokio ryšio tapatumą žmogaus prigimčiai? Jeigu neabejojame tuo gėriu, kuris Lietuvos vardu atveria lietuvio širdį, o širdis „vardan tos Lietuvos“ pakelia rankas, kad apkabintų bendralietuvį, paimtų „arklą, knygą, lyrą“ ir drąsiai „eitų Lietuvos keliu“ – jeigu tai yra iš tiesų mūsų būvio faktai (o ne tik lyriniai nukrypimai nuo gyvenimo vargų), tuomet mūsų omenyje linksniuojami istorikai ir filosofai, kurie neigia lietuvių tautos praeities įvykių mastą ir vertę, ne tik klysta, bet dėl savo klaidos yra tautai savastingos tapatybės – t. y. mums verto būvio – naikintojai.

„Vertas būvis“ yra tikroviška gėrio patirtis bei jo įsivertinimas. Jokiu būdu nesiekiame diktuoti žmogui, kas yra verta, o kas ne. Vertę mes patiriame kaip asmeninį įvykį. Tuo tarpu vertų asmeninių įvykių patirties grandinė nurodo ir patį patirties šaltinį. Aptariama Lietuvos himno eilutė būtent ir nurodo į šaltinį, į žmogui aktualaus būvio tiesą: lietuvių tautos praeitis įkvepia aktualią savivertę čia ir dabar. Savo ruožtu savivertės patirtys telkia vertingus žmonių santykius – bendrabūvį, pasireiškiantį žmonių bendruomenės įvairialyte sklaida, taip pat ir daugiasluoksniais vertės mainais (kitaip – ūkiniais santykiais).

Verto būvio ir bendrabūvio patirties šviesoje tvirtiname, kad praeitimi, kurią istorijos mokslas siekia objektyviai tyrinėti ir pažinti, įtikime itin pagrįstai. Asmeniui verta praeitis akivaizdžiai įgalina tapatybės, kurioje jis siekia įsibūti ir įsigalinti, patirtį. Vadinasi, mes g a l i m e ir  t u r i m e susivokti bendrabūvio vertėje, kurią kaip nekintamą bendrabūvio pamatą mums įgalino m ū s ų protėviai.

Praeitis yra nūdienoje patiriamos ir skleidžiamos vertės įgalintoja. Mes tikime tai, su kuo tikroviškai susibūname. Mūsų kartos ribose pažinta praeitis aiškiai liudija, kad kai kurie istorikai linksta tyrinėti ne praeitį, o konstruoja „istoriją“ itin savitai sukurptų prielaidų pagrindu. „Objektyvi“ mokslinė prielaida gali būti asmeninio įsigalinimo projektas tariamai „mokslinio“ susireikšminimo būdu. Juk puikybės nuodėmė tikrai nėra išskirtinė mokslinio komunizmo savybė. Prisipažinkime, mūsų akademinių humanitarų bendruomenėje sovietmečio neįgalumo – todėl ir žmogaus vertės nepatyrimo ir netikėjimo – ligos yra dar labai gajos.

G. N. Savo šalies istorijos suvokimas negali atstoti tautos savivertės, tačiau gali tapti degiu šlakeliu ant Tėvynės meilės laužo, jis gali paskatinti mūsų širdis plakti tankiau. Žinoma, sudėtinga reikalauti tautinio susipratimo jausmo iš žmogaus, kuris neturi būtino minimumo – asmens savivertės. Nesutinku su požiūriu, kad mokslinės istorijos knygos privalo būti racionalios ir sausos, apsiribojant tik ta medžiaga, kuri veda gilesnio pažinimo link. Prisiminkime senovės metraštininkus, kurie rašė istoriją eilėmis, o ir vėlesniais amžiais atrastume ne vieną garsų istoriką, kuris pagardindavo savo tekstus vaizdingais ir įkvepiančiais pavyzdžiais, padarydavo didaktinių išvadų ir kreipdavosi į skaitytojo tautinius jausmus. Supraskite mane teisingai – aš ne už tokį istorijos „kūrimo“ stilių, kurį XIX a. propagavo Teodoras Narbutas, „suradęs“ 1533 m. Vilniuje išspausdintą pirmąją lietuvišką knygą arba iš piršto išlaužęs grafo Kyburgo kelionę į Lietuvą 1397 m. Aš už tai, kad istorijos knygos būtų rašomos ne kaip matematikos monografijos, juk jos liudija ir perteikia ne matematinius simbolius, o žmonių darbus.      

Net ir šiandien mes kalbame apie keletą istoriografijos mokyklų ar stovyklų: rusiškąją, lenkiškąją, baltarusiškąją ir, žinoma, lietuviškąją. Nors kiekvienai iš jų atstovauja labai skirtingi autoriai, kurių pozicijos kartais yra diametraliai priešingos, egzistuoja tam tikra tendencija – šių šalių istorikus pirmiausia domina tautinis istorijos pažinimo spektras, reikšmingiausi jų tautos veiklos puslapiai ir žygiai, ryškiausios asmenybės ir herojai, įnešę savo indėlį į istorijos upės tėkmę. Aukštai pakelčiau antakius, jeigu Lietuvos istorikai imtų rašyti vieną monografiją po kitos apie Zbignevą Olesnickį, tačiau nė kiek nesistebiu Lenkijos istorikų dėmesiu šiai istorinei asmenybei – juk tai nepaprasto talento lenkų tautos sūnus, sutrukdęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui karūnuotis ir prisidėjęs prie to, kad istorijos rato ašis pasisuktų kitu kampu. Rusijos istorikų požiūris į Michailą Muravjovą visada bus palankesnis nei mūsų, kadangi Lietuvai jis liks tiesiog „korikas“, ir viskas tuo pasakyta.

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad Lietuvos istoriografijoje buvo du istorikai, gyvenę skirtingu metu ir turėję beveik vienodas pavardes – tai garsusis XVII a. jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojelavičius, išleidęs to meto istorijos mokslo puošmeną – Lietuvos istorijos dvitomį, ir XIX a. rusų istorikas Michailas Kojalovičius, tvirtai atstovavęs slavofiliškajam požiūriui į mūsų šalies senovę. Įžymiojo pirmtako pavyzdys ir pavardė jo nepavertė „lietuviškesniu“.

Įdomi Jūsų, Mindaugai, hipotezė dėl kai kurių dabarties istorikų išskirtinio įsigalinimo ir mokslinio susireikšminimo. Nežinau, ar tai yra tikroji priežastis, kodėl kai kurie žmonės keičia stovyklas arba kartais ima reikšti labai keistas mintis. Gal jie įsijaučia esą labiau politikai nei istorikai, o gal atvirkščiai – tariasi įgyvendinę absoliutaus objektyvumo principą ? Jie patys į šį klausimą atsakytų kur kas geriau.

M. K. Pastarasis Jūsų, Gitanai, klausimas nurodo į ilgaamžę žmoniją persekiojančią mįslingą pagundą: kas gali rašyti istoriją? Atsakymas iki skausmo žinomas: tas, kuris yra teisus. Bet kas yra teisus? Ar istoriją rašantis nugalėtojas? Ar uolus praeities tyrinėtojas, ar, priešingai, galingai dabartyje įvykius lemiantis ir dėl turimos galios sau naudingai praeitį vertinantis politikas? Puikus ir mums skaudus pavyzdys yra nūdienė A. Lukašenkos istorijos politika. Šis režimas, savo istorikų govėdos pagalba įsisavindamas LDK kaip išimtinai baltarusių tautos politinį darinį, telkia tautinę ideologiją ir kartu režimo galias. Bet juk ne tik režimo, bet ir autonomiškos akademijos maitinamas istorikas gali suklupti ties pagunda ne tik tyrinėti praeities tiesą, bet ir tapti galių turinčiu bei visuomenės dabartį veikiančiu istorinės raidos teisėju. Žinia, ir laisvame pasaulyje neretas „įsijaučia esąs labiau politikas nei istorikas“. Galų gale, toks išsiaukštinęs istorikas ir „tariasi įgyvendinęs absoliutaus objektyvumo principą“ kaip savitai totalitarinio požiūrio praktiką.

Ši pagunda itin gaji ten, kur bendruomeninės tapatybės savivoka ir bendruomenės savivertė yra silpnoka. Todėl ir suprantama, kad iš marksistinės-leninistinės ideologijos „tiesos“ ir galios gniaužtų besivaduojančioje Lietuvos visuomenėje vis iškyla tautą žadinančių ir kitais įvairias būdais ją „įgalinančių“ mesijų. Ar tautos gyvavimo pradžią ir raidą savaip perkuriantis istorikas, ar tautą vis naujais pažadais gundantis politikas – tai vis posovietiniai reiškiniai, surandantys palankią terpę tarp dar tapatybiškai netvirtų piliečių.

Daugiau nei dvidešimtmetį demokratiją telkianti Lietuva vis dar akivaizdžiai stokoja jos savivertę tvirtinančios tapatybės savižinos. Kas mes tokie esame? Kokie mūsų pranašumai? Ir svarbiausia: kokios mūsų galimybės? Drįstu tvirtinti, kad tik dabar į viešus debatus kelią ima skintis pilietiškumo kokybę liudijantis tapatybės ir pilietinės saviertės poreikis. Penkiasdešimt metų vykęs lietuvių tautos įvairiaplanis skurdinimas nulėmė, kad posąjūdinius spontaniškos laisvės patirties metus keitė keli intensyvūs „duonos ir žaidimų“ godojimo bei aukso veršio garbstymo dešimtmečiai. Aišku, niekur šios mūsų ydos nedingo. Tiesiog tarp mūsų jau sudygo liauni, tačiau brandūs dvasios daigai, kurie įnirtingai stiebiasi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės vertės pažinimo bei pilietinės savivertės įsisavinimo link. Per kelerius pastaruosius metus suvešėjęs tuzinas patriotinių judėjimų, o ir referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatyva yra pirmiausia dar gerai nesuvoktos tautinės savivertės tvirtinimo išraiškos. Paprastai tariant, pati Tauta vis labiau atpažįsta save kaip amžiną ir asmeniui itin vertingą faktinę tiesą. Be abejonės, šio fakto bendruomeninėje patirtyje – t. y. tautos vienybėje – slypi ir didelė galia, kurios Lietuvos žmonės teisėtai ilgisi. Juk „Lietuvos valstybę kuria Tauta“, skelbia mūsų Konstitucija. Ir tikra tiesa, kad ši kūryba kildina lietuvio širdyje poeziją.

Ši mudviejų – verslo pasaulyje dirbančių akademikų – diskusija irgi yra tautos savivertės virsmo tvaria valstybės gerove išraiška. Mudu, Gitanai, čia irgi ieškome tiesos apie Tautą, kurioje slypi amžių bėgyje tvirtintas bendrojo gėrio lobis. Jį siekiame įsisavinti ir investuoti nūdienoje. (Matyt, be šio tikslo ir akademinė praktika taptų beprasmė.) O tai tegalime padaryti pažindami ir įsivertindami Lietuvos žmonėse slypintį gėrį – kartų sutelktą tautos tapatybę.

G. N. Istorijos rašymas iš nugalėtojo pozicijos – kelias į niekur. Tai yra net ne istorija, o rašytinis okupanto jėgos persvaros prieš pavergtąjį aktas. Tą pačią akimirką, kai nugalėtojo jėgos susvyruos, tokia rašliava bus išmesta į dvasinį šiukšlyną, panašiai kaip Lenino ir Stalino paminklai iškeliavo į sąvartyną arba Grūto parkus. 

Pirmiausia, istoriją gali rašyti profesiniu požiūriu tinkamai pasirengęs žmogus, tačiau tai būtina, bet nepakankama sąlyga. Juk mano labai gerbiamas istorikas prof. Edvardas Gudavičius iki 40-ųjų gyvenimo metų buvo inžinierius, tačiau tai jam nesutrukdė atlikti įstabaus gyvenimo posūkio ir sukurti puikių darbų istorijos baruose. Manding, dar viena privaloma gero istoriko, kaip, beje, ir politiko, ekonomisto, filosofo, mechaniko, savybė yra asmeninė savivertė. Jei jos nėra, kyla pavojus, kad profesinės žinios bus panaudotos siauriems konjunktūriniams tikslams įgyvendinti – kokiai nors premijai gauti, dar vienu medaliu ant krūtinės pasidabinti ar kitoms šlovės regalijoms kolekcionuoti. 

Suvokiu, kad čia mes įžengėme į pavojingą mums patiems takelį, kadangi skaitytojo lūpose girdžiu nebylų klausimą – o Jūs, gerbiamieji pamokslautojai, ar galite ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad visada išlikote profesinės etikos aukštumose ir niekada nesinaudojote intelektinio manipuliavimo priemonėmis ? Galiu atsakyti trumpai – esu ne kartą klydęs kaip ekonomistas (simptomiška – Lietuvoje neklystančiųjų turbūt yra vos vienas kitas ir beveik visi jais apsišaukusieji yra politikai), tačiau niekada neklaidinau. Viliuosi, kad Jūs, Mindaugai, galite teigti tą patį.  

Šiandien tautos pasididžiavimą savimi puoselėjantis istorikas rizikuoja būti išjuoktas kosmopolitizmo dievams besimeldžiančių vyrų ir moterų. Epitetų galima prigalvoti įvairiausių – „naivus romantikas“, „pseudoistorikas“, „XXI a.  A. Šapoka“ arba tiesiog „patriotas“. Kartais susidaro įspūdis, kad jėgos akivaizdžiai nelygios – „apsivaliusiųjų“ nuo tautiškumo apnašų yra kur kas daugiau nei juo įsielektrinusiųjų. Kita vertus, galėčiau nesunkiai išvardinti 10–15 jaunosios kartos ir, žinoma, vyresnių Lietuvos istorikų, kurių profesiniu padorumu nė kiek neabejoju, tačiau susilaikysiu dėl vienos paprastos priežasties – bijau kurį nors pagarbos vertą žmogų praleisti.

Gali atsirasti besiraukančių istorikų gildijos atstovų, kuriems ši mūsų diskusija iš principo nepriimtina. Esą, kokią teisę turi šie „auβenseiteriai“ mus kritiškai vertinti ir net grupuoti į blogus ir gerus, tegul geriau purena savo daržą ir nesikiša ten, kur jų niekas neprašo. Tačiau čia ir slypi esmė – būtų pernelyg didelė prabanga laikyti istorijos mokslą „uždaru“. Pirma, jis yra pernelyg įdomus smalsiai sielai, antra, jis yra itin svarbus visuomenės raidai. Gal tokia ir yra mūsų, diletantų (viena iš šio žodžio prasmių nėra tokia jau pikta – mokslo ar meno mėgėjas, neturintis specialaus pasirengimo), misija – bent kruopelyte padėti istorikams eiti itin plonu lynu, nuo kurio galima nuslysti į abi puses – patarnavimą galios centrams ir nebūtinai tik Lietuvoje esantiems arba „suskystėjimą“ iki grožinės literatūros lygio (išlaikant visą deramą pagarbą rašytojams). Negali arba bent jau neturėtų būti dviejų istorijos žanrų: originaliojo – išrinktiesiems ir pateptiesiems, o prikimšto konservantų ir suprimityvinto – visiems likusiems mirtingiesiems. Kaip konservantais pagardinti produktai ardo sveikatą, taip klišėmis ir užkeikimais nusėta istorija žaloja piliečio savimonę, o tai yra dar pavojingiau. 

Čia būtų galima padėti tašką arba geriau – klaustuką. Kita vertus, mūsų pasikalbėjimas liks tik asmeniniu intelektiniu pasmaguriavimu, jeigu neatkreipsime dėmesio į paprastutį dalyką – alkanas žmogus istorija nesidomi ir tautos savivertės bylai lieka abejingas. Tiesa, šioje vietoje reikėtų panirti į ekonomikos mokslo vandenis, iš kurių savo džiaugsmui aš galėjau bent trumpam ištrūkti.

(Bus daugiau)