Ekonomistas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuvoje 800 eurų minimalaus atlyginimo tikėtis artimiausiais metais nereikėtų. Geriausiais paskaičiavimais jis 2020 metais turėtų būti beveik per pusę mažesnis, nei 800 eurų. Pasak G. Nausėdos, nepakankamai greitai augantys atlyginimai yra ir toliau bus viena svarbiausių emigracijos priežasčių, kuri, savo ruožtu, akivaizdžiai jau dabar prisideda prie demografinės padėties blogėjimo. Pasak Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą baigusio specialisto, jo studijų laikais jis negalėjo pagalvoti apie tai, kad Lietuva galėtų atsidurti taip arti demografinės krizės ribos. Todėl, ekonomisto nuomone, tai turėtų tapti didesne tam tikrų dėstomų dalykų, tokių, kaip gyventojų statistika, dalimi.

– Kaip vertinate vėl kylančią infliaciją? Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais ji buvo 3,8 proc. vėliau stabiliai krito iki 2014 metų, kada net fiksuota 0,3 proc. defliacija, o štai 2016 metais infliacija vėl iškopė iki 1,7 proc. Tai –  krizės pranašas, ar natūralus ekonomikos svyravimas?

– Kartais infliacija būna, atvirkščiai, ne krizės pranašas, o gerėjančios ekonominės situacijos išraiška. Infliacija „lygioje vietoje“ neatsiranda. Dažnai ji eina kartu su didėjančia vidaus paklausa, kurią, savo ruožtu, lemia atlyginimo, kitų pajamų didėjimas.

Pastaruoju metu, aišku, negalima būtų aiškinti infliacijos vien tik pajamų didėjimu. Yra kitų priežasčių, kurios formuojasi už Lietuvos ribų. Pirmiausia tai – pasaulinių naftos kainų kilimas, kuris turi įtakos visai gamybos grandinei ir kitų prekių ir paslaugų kainoms.

Tai, aišku, yra bendras mokesčių didėjimas, kuris yra susijęs su įtampa darbo rinkoje ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Todėl atlyginimai auga gerokai greičiau, nei darbo našumas. Trečioji priežastis yra valdžios sprendimai, pirmiausia, akcizų kėlimas, bet čia aktualu jau 2017 metų infliacijai, 2016 metais tai ženklios įtakos neturėjo.

Tai, kas vyksta ekonomikoje šiuo metu, laikyčiau normalia būsena. Krizės pranašų reikėtų ieškoti kitur. Krizė galėtų ateiti dėl galimų komplikacijų politikoje, dėl lėto ekonomikos atsigavimo aplinkinėse rinkose. Bet man šiuo metu artėjanti krizė tikrai neatrodo labai realu. Netgi atvirkščiai: euro zonos situacija yra pagėrėjusi, palyginti su pusės metų senumo situacija. Sakyčiau, kad infliacija yra tik vienas iš požymių, kad ekonomikos pagreitis įsisuka, bet tai kol kas tikrai nėra krizės pranašas.

– Vidutinis, kaip ir minimalus, darbo užmokestis Lietuvoje kyla. Koks jis, jūsų nuomone, jis galėtų būti 2020 metais? Ar realu mąstyti apie, pavyzdžiui, 800 eurų minimalų darbo užmokestį „į rankas“?

– „Į rankas“ – sudėtinga. Nebent dar padidintume NPD iki minimalaus atlyginimo lygio. Tik nežinau, ar tai pavyks padaryti. Jei dabartinis 380 eurų minimalus atlyginimas augtų 2018, 2019, 2020, po 10 proc., gautume 460 eurų. Tad, manyčiau, kad maždaug 500 eurų 2020 metais būtų visiškai realus skaičius.

Kad būtų 800 eurų, minimalus atlyginimas turi didėti vos ne po 25 proc. kasmet, o tai šiuo metu yra visiškai nerealu. Vidutinis atlyginimas praėjusiais metais išaugo 8,7 proc. Šiais metais jisai išaugs, ko gero, netgi truputį mažiau, nes nedidiname minimalios mėnesio algos. O, jeigu mes didinsim minimalią algą 30 proc. per metus, o kiti atlyginimai augs vos keliais procentais, greitai patirsime labai rimtų problemų, ypač regionuose, kurie tiesiog nebeišgalės mokėti tokio minimalaus atlyginimo ir pradės atleidinėti darbuotojus.

Taip, kad būkime realistais, 500 eurų taip, bet 800 eurų tai čia jau iš fantastikos srities.

– Niūrokai skamba, nemanote?

– Taip, būtų smagu jeigu Lietuva per keletą metų peršoktų visus savo raidos etapus ir pasiektų Vokietijos lygį. Bet Vokietija savo ekonomiką kuria daug seniau, nei Lietuva. O mes norime per 10-15 metų atlikti panašų šuolį. Žinoma, galima mėginti. Reformos yra ir būtų labai svarbus šio proceso elementas, nes natūralios raidos keliu ekonomikos kilimas užtruktų labai ilgai. Pastaruoju atveju mūsų algos pasiektų Vakarų šalių lygį tik po maždaug 15-20 metų anksčiausiai.

O daugelis žmonių tiesiog neturi kantrybės laukti tiek ilgai, todėl emigruoja. Juk ir kitos Rytų Europos šalys taip pat negali pasižymėti rimtais atlyginimais. Reformos didina mūsų šalies konkurencingumą: lengviau pritraukti investuotojų dėmesį, o kuo daugiau bus investuotojų, tuo daugiau bus darbo vietų. Atlyginimas geriausiai didėja ne dėl valdžios dekretų, bet pirmiausia dėl konkurencijos, aktyvesnio ekonominio gyvenimo, darbdavių „peštynių“ dėl darbuotojų.

– Ar naujasis darbo kodeksas, anot jūsų, ir yra viena iš tokių reformų?

– Vadinčiau jį žingsniu į tą pusę. Jame yra elementų, kurie man neatrodo sveikintini. Manau, darbuotojų profsąjungoms vis dėlto palikta pernelyg mažai erdvės teisinėmis priemonėmis ginti savo darbuotojų interesus, o kadangi jie to negali daryti visa apimtimi, tai joms būtų sunku atstovauti savo darbuotojams derybose su darbdaviais.

Šiuo metu yra visuotinai pripažįstama, kad organizuoti streiką Lietuvoje teoriškai galima, bet praktiškai tai padaryti yra sunku, nes daug visokių saugiklių. Darbdaviai elgtųsi kitaip, jeigu žinotų, kad profsąjunga gali aktyviau įgyvendinti savo narių interesus.

– Lietuvos gyventojų stabiliai vis mažėja, tiek dėl mažo gimstamumo, tiek dėl emigracijos. Ar šį reiškinį, jo priežasčių analizę būtų tikslinga dėstyti kaip atskirą dalyką universitetuose? Galbūt tai paskatintų jaunų specialistų sąmoningumą? Ar jūs pats, studijuodamas Vilniaus universitete buvote susimąstęs apie tokį Lietuvos demografinį scenarijų? Juk ekonomika glaudžiai susijusi su demografija.

– Tikrai negalėjau susimąstyt apie tai, nes gyvenome visiškai kitokiose sąlygose. Tuomet net ir emigracijos galimybės buvo labai ribotos. Žinoma, mes susipažinome su visais gyventojų statistikos principais: gyventojų judėjimo, natūralaus prieaugio, gimstamumo, mirštamumo, natūralaus prieaugio, migracijos tarp miestų klausimais. Bet, aišku, emigracija į užsienį toli gražu nebuvo dėstoma.

Nežinau, kiek tai galima plėtoti kaip savarankišką discipliną. Tai turbūt veiktų psichologiškai. Visgi, nors tai ir atrodo kaip ilgalaikis procesas, jis yra laikinas: gyventojų išvažiavimas negali tęstis tokiais tempais neribotą laiką, nes paprasčiausiai neliks gyventojų.

Manau, tai galėtų būti sudėtine dalimi demografijos, gyventojų statistikos disciplinų, kur šita tema turėtų būti tikrai išgvildenta labai išsamiai, su visomis priežastimis, su galimomis prognozėmis, bet ir žvelgiant į bendrą vaizdą.

– Kaip manote, kiek realu įgyvendinti pažangesnę kaimo vystymo politiką per, tarkime, artimiausius penkerius metus?

– Pirmiausia, reikia gaivinti regionus ir tai daryti visuose Lietuvos regionuose: kad būtų bent po vieną-du ekonominius centrus, kuriuose telktųsi ekonominis gyvenimas. Reikia sudaryti žmonėms sąlygas lengvai judėti iš savo gyvenamosios vietos į darbo vietą ir atgal. Tai daryti ne penkių kilometrų, bet, jeigu reikia, ir 50 ir daugiau kilometrų spinduliu.

Jeigu mes pritrauktumėme į tuos regionus investicijas, būsto klausimai ir emigracijos klausimai spręstųsi savaime, nes žmonės turėtų užsiėmimą, pajamas, ir nebenorėtų kelti sparnų iš savo gyvenamųjų vietų. Jeigu to nepavyksta padaryti, visos kitos priemonės yra dirbtinės, ir todėl jos negali būti ilgalaikės sėkmės receptu.

– Kokį regioną galėtumėte pateikti kaip sektiną pavyzdį regionų atgaivinimo prasme? Esate teigęs, kad verslo traukos centrai neturėtų sutapti su didžiaisiais miestais, antraip kaimas ir toliau tuštės.

– Toks pavyzdys yra pramonės parkas Tauragėje. Mačiau, kaip visa tai funkcionuoja iš arti, ir ką privačios iniciatyvos pagrindu žmonės ėmėsi daryti. Pradėjo patys nuo paprastos siūvyklėlės, po to įsigijo žemės plotą, pasirūpino transporto infrastruktūra, geležinkelio vėže, ir vėliau ten pradėjo kurtis bendri rimti užsienio investuotojai. Jie kartu paėmus sukūrė apie 800 darbo vietų: moka algas, kurios iš esmės yra didesnės negu vidutinės Tauragės regione. Dabar įsigijo papildomą žemės sklypą – ketina kviestis dar daugiau investuotojų.

Tokių pavyzdžių Lietuvoje galima būtų atrasti ir daugiau. Tai ir Klaipėdos LEZ (laisvoji ekonominė zona – red.), ir Kauno LEZ. Ten rajono gyventojai turi realų šansą įsidarbinti, nes ten verda ekonominis gyvenimas.