Kovo 27 d. pasaulis švenčia Tarptautinę teatro dieną. Nors teatras be dramaturgijos įmanomas, tačiau daugumos žiūrovų sunkiai įsivaizduojamas. Todėl, minėdami šią šventę, siūlome iš arčiau susipažinti su literatūrine Lietuvos teatro tradicija, nacionaline dramaturgija, jos vaidmeniu ir kaita. Kalbų, esą šalies teatrai nedrįsta jos imtis, apstu, tačiau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lektorė dr. Neringa Klišienė, tyrinėjanti XX a. lietuvių ir užsienio šalių dramaturgiją, įsitikinusi, kad tai tik viena situacijos pusė.

Kokią funkciją lietuvių dramaturgija atliko sovietmečiu?

Bandant atsakyti į šį klausimą, iš akių nereikėtų išleisti istorinio-politinio konteksto: 1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija sustabdė natūralų režisūrinio teatro ir dramaturgijos modernėjimo procesą, o 1945-aisiais, po Antrojo pasaulinio karo, nespėję ar nenorėję pasitraukti į Vakarus menininkai keliolikai metų buvo nutildyti, pasitelkus ideologinės represijos priemones (omenyje turiu cenzūrą, postuluojamą bekonfliktiškumo teoriją, persekiojimus, individualios raiškos slopinimo mechanizmus ir pan.).

Padėtis ėmė keistis tik nuo 1957 m. Būtent tada pasirodė istorinė Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“. Beje, didžiausio pasisekimo sulaukusių istorinių-poetinių J. Grušo, Justino Marcinkevičiaus („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, 1968–1977) dramų pastatymai liudijo besiskleidžiančią meninės opozicijos dvasią, sustiprėjusią septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Vis dėlto, jeigu palygintume šeštajame dešimtmetyje Lietuvos ir Vakarų Europos teatruose, draminės kūrybos lauke vykusius procesus, pastebėtume tam tikrą netolygumą: pastarieji orientavosi į dramaturgines naujoves, teatrinius eksperimentus, o lietuviai – į istorinę tematiką, kuri atskleidžiama šiek tiek modifikuota tautinio romantizmo forma, perimta iš Maironio, Vinco Krėvės, Balio Sruogos istorinės dramos tradicijos. Tad, viena vertus, būtų galima sutikti su A. Nyka-Niliūnu, kuris, kalbėdamas apie J. Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, teigė, kad istorinė drama, žvelgiant į to meto Vakarų Europos teatro kontekstą, atrodo kaip sunkiai pateisinamas anachronizmas. Kita vertus, kyla klausimas: ar galėjo būti kitaip? Sovietmečio Lietuvos menininkų saviraiškos laisvė buvo apribota, o apie liberalias idėjas, būdingas eksperimentinės epochos dramaturgijai, apskritai teatrui, vargu ar galima kalbėti. Tad istorinė-poetinė drama buvo vienas iš būdų, dramaturgams ir režisieriams leidęs ignoruoti nustatytas cenzūros normas. Trumpiau tariant, ji atliko tam tikrą gynybinę funkciją – formavo metaforizuotą teatro modelį, teikusį galimybę perkeltinėmis pasmėmis prabilti apie dabartį, istorinėse paralelėse įžvelgti tautos likimo dramą.

Kiek kita linkme, išbandydami Ezopo kalbą, žengė Kazys Saja, Juozas Glinskis, Saulius Šaltenis, Grigorijus Kanovičius. Kūrybinės medžiagos jie ieškojo ne praeityje, o XX a. realijose, į savo dramas įpindavo ironijos, juodojo humoro, grotesko, absurdo elementų. Svarbiausia, kad sovietiniais laikais, vietoje iškreiptos tikrovės siūlydamas meninę tiesą, lietuvių teatras tapo visuomenę konsolidavusio nacionalinio tapatumo išraiška.     

Kaip, atgavus nepriklausomybę, pasikeitė jos vaidmuo ir turinys? Kokios to priežastys?

Sąlygiškai išskirčiau du momentus, siejamus su dramaturgija, apskritai teatru: tai  nepriklausomos Lietuvos priešaušris ir susiklosčiusi situacija atgavus nepriklausomybę. Ne paslaptis, kad svarbiausi XX a. septintojo–devintojo dešimtmečių dramos teatrų meniniai atradimai susiję su režisierių J. Miltinio, P. Gaidžio, J. Jurašo, J. Vaitkaus, D. Tamulevičiūtės, E. Nekrošiaus, R. Tumino asmenybėmis, kurios vienaip ar kitaip lėmė lietuviškojo teatro išskirtinumą. Europines tendencijas atspindėjusi lietuvių režisūra (ypač teatrinės kalbos novatoriškumu, vizijiška spektaklių atmosfera išsiskyrę E. Nekrošius, J. Vaitkus) linko į teatrinio meno autonomiškumą, keitusį režisieriaus ir dramaturgo statusą. Šį pokytį galima trumpai apibūdinti taip: svarbu ne ką statai, o kaip statai. Tad nenuostabu, kad lietuvių dramaturgija, ištikima jau susiformavusiai kūrybos stilistikai, socialiai angažuotai problematikai, ėmė nebeatitikti daug modernesnės režisūros poreikių, o jaunieji dramaturgai nieko naujo nepasiūlė. Nors tuo metu lietuvių teatre lyderiavo E. Nekrošius ir J. Vaitkus – skirtingo braižo režisieriai, įvertinti ir užsienio kritikų, vis dėlto tarp režisierių ir lietuvių dramaturgų susidarė tam tikras vakuumas.

Antrasis momentas, žymintis lietuvių teatrą apimančius gelminius poslinkius, sietinas su politiniais, socialiniais procesais, vykusiais Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Apie juos nekalbėsiu, paminėsiu tik tai, kad buvo ne tik reflektuojama minėtoji nepriklausomybės priešaušriu fiksuota lietuvių režisierių ir dramaturgų takoskyra, bet net imta kalbėti apie nacionalinės dramaturgijos krizę. Nepaisant ir tautinio teatro idėjas, ir lietuviškos dramaturgijos poreikį aktualizavusių balsų, esminių visuomenės pertvarkymo tikslų fone paties teatro vaidmuo sumenko. Netgi sceninės sovietmečiu draustų temų reprezentacijos (A. Škėmos „Pabudimas“ ar A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“) nesulaukė plataus rezonanso, o tik po 1988 m. publikuotos panašios tematikos, t. y. demaskuojančios sovietinę sistemą, lietuvių dramaturgų pjesės taip pat sunkiai skynėsi kelią į sceną. Priežastis paprasta: teatras tapo tarsi periferine politinės ir socialinės kultūrinės tikrovės dalimi: tai, kas tuo metu vyko gatvėse ir miestų aikštėse, buvo daug įdomiau nei šių įvykių atkartojimai teatre. Apibendrinus belieka konstatuoti, kad tai normalus lietuvių teatro, neišskiriant ir dramaturgijos, raidos etapas, kuriam būdingi pakilimai ir nuosmukiai.

Kokie autoriai iškilo ir formavo šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos veidą? Kaip jie tai darė?

Lietuvių dramaturgijos atsinaujinimo ženklai po nepriklausomybės atgavimo susiję su Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Lauros Sintijos Černiauskaitės, savo kūryba atsiliepusių į šiuolaikinio teatro estetines paieškas, vardais. Būtent draminės kalbos aktualizavimas, naujų draminių formų ir stilistikos paieškos formavo naujo tipo dramaturgiją. Tarkime, S. Parulskio pjesės „Iš gyvenimo vėlių“, vėliau ir „P. S. Byla O. K.“ įsitvirtino kaip naujosios dramaturgų kartos teatrinis manifestas, skelbiantis, kad šiuolaikinis teatras turi atspindėti dabartį. Tuo metu visuomenei, įpratusiai prie pakylėtos teatrinės kalbos, naujos kartos dramaturgų tekstai atrodė šokiruojantys. Išties, bent jau lietuvių dramaturgijos kontekste tai buvo konfrontacinė, provokuojanti dramaturgija, laužanti tabu ir besislepianti po utopijos, ironijos, kalbinių žaidimų, kičo kaukėmis.

Viešojoje erdvėje kartais nuogąstaujama, kad teatrai lietuviškų pjesių imasi per retai, nenoriai. Kodėl taip yra?

Nemanau, kad į šį klausimą galima atsakyti vienareikšmiškai, nes kalbama apie dvi suinteresuotas puses: dramaturgo, rašančio pjeses ir besitikinčio, kad jos bus perkeltos į sceną, ir režisieriaus, kuris turi teisę rinktis, ką statyti. Viena vertus, Lietuvoje cirkuliuoja nemažai dramaturginių tekstų, bet savitų, autentišką braižą turinčių autorių nėra labai daug. Ir čia nieko keista, nes panaši situacija, tik be graudulingų pareiškimų, fiksuojama ir kitose šalyse, netgi tose, kurios turi ilgaamžes teatro ir dramaturgijos tradicijas. Ir man teko girdėti nuolat kartojamą teiginį, kad mūsų teatrui trūksta drąsos imtis lietuvių dramaturgų pjesių. Bet, manau, kad tai tik viena medalio pusė. Klausimą galima formuluoti ir kitaip: ar draminis tekstas atitinka režisieriaus lūkesčius? Ar tai tikrai puikus tekstas? O gal, atvirkščiai, puiki pjesė laukia savo režisieriaus, būtent to, kuris sugebėtų ją atrakinti? Ir nebūtinai vaidybinėse Lietuvos aikštelėse.

Iš 40 repertuarinių Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklių 10 pastatyti pagal lietuvių autorius, iš jų 7 – pagal pjeses. Ar skeptikams tai galėtų būti įrodymas, kad Lietuvos teatras atsigręžia į šiuolaikinę nacionalinę dramaturgiją?

O ar kada buvo nuo jos sąmoningai nusigręžęs? Juolab kad šio teatro meno vadovo A. Liugos iniciatyva 2005 m. pradėta ir tęsiama nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ tradicija (šiuo metu galime kalbėti ir apie „Naujosios dramos dienų“ festivalį, kaip tam tikrą „Versmės“ atšaką), kuri sutampa su vienu Lietuvos nacionalinio teatro deklaruojamų tikslų – atrasti ir populiarinti perspektyvius Lietuvos dramaturgus. Tad šiuolaikinė lietuvių dramaturgija šiame teatre turi savo nišą.