Šiemetinė Lietuvos mokslo premija už pasiekimus biomedicinos mokslų srityje buvo įteikta VU Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus vedėjui dr. Daumantui Matuliui. Šiuo apdovanojimu buvo įvertintas jo darbų ciklas „Karboanhidrazių ir šaperonų slopiklių kūrimas ir tyrimas naudojant biotermodinaminius metodus (1997 – 2011)“.

D. Matulis yra dirbęs JAV. Minesotos universitete jis baigęs doktorantūros studijas, vėliau ketverius metus dirbo mokslinį tiriamąjį darbą „Johnson and Johnson“ korporacijoje, tačiau 2005 metais grįžo į Lietuvą ir nuo to laiko darbuojasi VU Biotechnologijos institute. Lietuvos mokslo premija yra ne pirmas šio mokslininko apdovanojimas – 2000 m. D. Matulis yra gavęs Minesotos universiteto Robert Jeness premiją, 2007 m. apdovanotas „Telia Sonera“ premija , o 2009 m. Stokholme vykusiame XI Baltijos plėtros forume jam įteiktas „ScanBalt akademijos“ apdovanojimas.   

Koks buvo jausmas, kai sužinojote, jog jums paskirta Lietuvos mokslo premija? Ar tikėjotės tokio įvertinimo?

Nors dokumentus pateikiau, bet iš tikrųjų, nesitikėjau. Vertinu tai, kaip didžiulį pasiekimą. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas buvo įvertintas, tačiau dabar jaučiu ir didesnius įsipareigojimus. Žinau, kad dabar būsiu labiau matomas ir mano darbas bus griežčiau vertinamas. Sunkumas yra tas, kad teorinis mokslas negreitai duoda praktinių rezultatų. Ta mokslinė veikla iš šalies gali atrodyti beprasmė. 

Papasakokite apie jūsų darbo kryptį.

Kalbant paprastai, mūsų laboratorijos tikslas yra kurti vaistus. Tačiau vaistų kūrimo procesas reikalauja ilgų klinikinių tyrimų, kurių mes visiškai nevykdome. Mes laboratorijoje vykdome  tik  aktyviųjų medžiagų, atliekančių tam tikras funkcijas, paiešką. Jeigu kalbėti konkrečiai – vyksta priešvėžinių vaistų kandidatinių medžiagų paieška. Laboratorijoje mes bandome atakuoti labai konkrečius ląstelėje esančius taikinius. Šiuo metu esame pasirinkę dvi tų taikinių grupes.

Kad suprastumėte mūsų darbo esmę, paminėsiu, jog kiekvienoje ląstelėje yra virš 10 tūkst. skirtingų baltymų. Mes esame pasirinkę tik dvi grupes, kuriose yra po 5 – 10 baltymų. Su tomis grupėmis ir bandome dirbti. Mes jau žinome, kad tai gali turėti teigiamos priešvėžinės reikšmės, nes tokius rezultatus pademonstravo kitose laboratorijose atlikti tyrimai. Laboratorijos sąlygomis esame nustatę, kad tos medžiagos, su kuriomis mes dirbame, turi priešvėžinį aktyvumą, tačiau nežinome, ar lygiai taip pat viskas vyks žmogaus organizme. Tai nėra įrodyta. 

Koks būtų tolimesnis jūsų tyrimų kelias?

Tolimesnis kelias yra gana aiškus – reikia kalbėtis su farmacinėmis bendrovėmis, siūlyti joms toliau dirbti su mūsų gautais rezultatais, atlikti būtinus klinikinius tyrimus. Mes jau deramės, bet tai yra daugiau ne mokslinė, bet komercinė veikla, kuri yra gana ilga ir sudėtinga.

Ar farmacininkai rodo susidomėjimą jūsų tyrimais?

Mes dirbame su keliomis farmacinėmis bendrovėmis, kurios yra už Lietuvos ribų. Aš pats ankščiau esu dirbęs „Johnson and Johnson“ kompanijoje, palaikau su jais ryšius.

Susidomėjimas mūsų darbais yra, tačiau ne viskas taip paprasta. Pateiksiu tokią įdomią statistiką: pernai pasaulyje pasirodė 31 naujas vaistas, iš tų vaistų tik devyniolikoje yra naujų molekulių, naujų cheminių struktūrų. Kiti 12 – tai patobulinti tie patys jau žinomi vaistai. Per pastaruosius 15 metų vaistų kūrimui pasaulyje išleista daugiau nei 1000 mlrd. eurų. Vieno naujo vaisto sukūrimo kaštai vidutiniškai siekia 5 – 10 mlrd. eurų. Prisiimti riziką įvestį į rinką naują vaistą gali tik ypatingai didelės bendrovės. Kiekvienas vaistas praeina daugybę patikros etapų. Bendrovė turi įsitikinti, kad vaiste naudojamas cheminis junginys tikrai turi prasmę ir atitinkamą poveikį. Jie turi ištirti, kaip tas junginys veiks žmogaus organizmą. Be to, vaistas turi ir atsipirkti. Farmacinės kompanijos atrenka tik nedidelę dalį junginių, tad su savo pasiūlymu nėra lengva pataikyti. Čia daug ką lemia sėkmė. 

Išsamų interviu skaitykite artimiausiame laikraščio „Universitas Vilnensis“ numeryje.