Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Arūnas Vyšniauskas siūlo mažinti bendrojo universitetinio lavinimo modulių skaičių ir dažniau atnaujinti jų temas. Gal net sukurti modulį, kuris padėtų mokslininkams susikalbėti tarpusavyje ir su visuomene. Savo pasiūlymais ir nuomone apie bendrąjį universitetinį lavinimą docentas dalijosi gruodžio 27 d. konferencijoje „Bendrauniversitetinės studijos: problemos ir galimi sprendimo būdai“.

Užsienio universitetų patirtis

Dabar pereinant prie modulių sistemos ir universitetui tapus viešąja įstaiga vyksta rimti pertvarkymai, savo mastais prilygstantys toms reformoms, kurios Lietuvai atgavus nepriklausomybę vyko Vilniaus universitete 1990–1993 m. Bet tada internetas dar tik buvo kuriamas ir mums nebuvo tiek daug galimybių pasižiūrėti, kas gi vyksta kituose pasaulio universitetuose. Dabar mes tokias „žvalgybos“ galimybes turime. Dėl to vykdykime užsienio universitetų stebėseną (monitoringą) interneto priemonėmis ir galvokime, ką mes galėtume pritaikyti sau, racionaliai atsižvelgdami į kitų patirtį ir globalizacijos iššūkius. Bendrojo universitetinio lavinimo modulių užsienyje taip pat yra, tik jų pavadinimai įvairūs. Kad pasižiūrėtume, kaip atrodo modulių modeliai svetur, nėra būtina skristi 2 savaitėms į Naująją Zelandiją…

Kai ką įdomaus pavyko „susekti“ per internetą, turiu patirties ir iš stažuočių užsienyje, dėl to norėčiau pasidalyti kai kuriomis mintimis. Pastebiu nemažą skirtumą, kaip kuriami moduliai pas mus ir kitur. Pas mus norima iš anksto labai griežtai nustatyti temas ir paskui kiekvienais metais jose studentus „niurkyti“, kaip tai buvo daroma metų metais prieš tai. Vokiškai kalbančių šalių universitetuose istorikai ir kiti humanitarai tas temas keičia kiekvienais metais. Dėl to ten prieš kiekvieną semestrą yra parengiamas paskaitų ir kitų mokomųjų užsiėmimų sąrašas su trumpais aprašais, iš kurio studentai mato, kokias temas jie galėtų pasirinkti. O kitam semestrui dėstytojai siūlo jau naujas temas. Tų bendrų, nuolatinių kursų, kaip, pavyzdžiui, įvadas į specialybės studijas ar panašiai, iš tikrųjų yra labai nedaug. Bet tos visos kas semestrą keičiamos temos vienaip ar kitaip pakliūna į palyginti nedidelį modulių skaičių. Be to, viena tema gali funkcionuoti keliuose moduliuose.

Mažesnis modulių skaičius

Ką aš siūlau? Darykime bendrojo universitetinio lavinimo modulių skaičių nedidelį (4–5). Bet tame modulyje suteikime studentams pasirinkimo laisvę. Dabar iš didesnio pasiūlyto skaičiaus yra patvirtinti kol kas tik du istorikų moduliai, bet iš jų pavadinimų matyti, kad jie iš esmės galėtų sutilpti į vieną. Būtų, pavyzdžiui, visuotinės ar globalinės istorijos modulis, jame sutilptų ir civilizacijų istorija, ir Europos regionų istorija, juk Europą galima traktuoti kaip globalinį regioną. Ir jeigu abu dalykus sudaro po 5 ECTS, tai nieko baisaus: vienas studentas pasirinks pas vieną dėstytoją, kitas pas kitą, tie kursai bus skirtingi, bet modulis bus tuo pačiu pavadinimu. Jis turėtų suteikti platesnės aprėpties istorinį mąstymą, žinių apie praeitį ir gebėjimų ją analizuoti globaliau.

Kitas modulis galėtų būti Lietuvos istorijos (galbūt ir lietuvių literatūros bei kultūros istorijos). Jis grindžiamas tuo, kad visada bus žmonių, studijuojančių skirtingas specialybes, bet besidominčių savo šalies istorija ir kultūra. Ir jei moduliui numatomi 5 kreditai, tai juos galima išskaidyti. Realiai galėčiau netgi pasiūlyti 1 kredito apimties teminį bloką iš XIX–XX a. istorijos. Tai bus 2 paskaitos, 3 seminarai ir dar po 6–7 valandas savarankiško studentų darbo kiekvienam iš tų 3 seminarų pasiruošti. Sutelpam į 30 valandų, o studentai būtų mokomi intelektualiai kalbėti ir giliau domėtis Lietuvos istorijos temomis. Kiti dėstytojai pasiūlys dar, ir įsivaizduoju, kad pagal Lietuvos istorijos modulį prieš kiekvieną semestrą skirtingi dėstytojai pasiūlytų nors ir 10 temų. Studentai galėtų jas susidėlioti (pasirinkti pagal iš anksto skelbiamą sąrašą) taip, kad surinktų 5 kreditus, ir nebūtinai matytų tą patį veidą per visus auditorinius užsiėmimus, o susidurtų su daugiau asmenybių, taip geriau panaudodami universiteto intelektinį potencialą. Žinoma, tiek Lietuvos, tiek globalinės istorijos dalykus būtų galima sutalpinti ir į vieną multimodulį „Lietuva pasaulyje“. Tokią BUL kompetencijų kategoriją yra pasiūlęs profesorius Marius Šaulauskas. Tik tada reikėtų pagalvoti, ar multimoduliui užteks 5 kreditų.

Mokslo populiarinimo modulis

Dar siūlyčiau bendrajam universitetiniam lavinimui mokslo populiarinimo modulį. Čia studijas, bent jų dalį, netgi būtų galima organizuoti projektų metodu. Istorikas galėtų susikalbėti su fiziku ar biologu ir mokyti juos rašyti apie serą Isaacą Newtoną ar Charlesą Darwiną taip, kaip apie tuos dalykus rašo mokslo populiarinimo žurnalai. Tai, kas skelbiama puikiai iliustruotuose mokslo populiarinimo žurnaluose, neretai gali skaityti kaip nuotykių literatūrą, – ir dar gauni vertingų mokslo žinių, pateikiamų nespecialistams suprantama kalba. O ar tokio populiaraus rašymo stiliaus moko fizikos ar biologijos dėstytojai? Ar suprantamai rašyti bei vizualizuoti neturėtų mokyti istorikai ir grožinės literatūros specialistai ar, tarkim, žurnalistai ir net fotoreporteriai? Mokslo populiarinimo modulio tikslas būtų ugdyti būsimųjų specialistų gebėjimus balansuoti tarp mokslo ir visuomenės.

Suprojektuokime prie šių siūlymų dar porą trejetą platesnės apimties modulių arba formuokime juos iš jau pasiūlytų, galvodami, kaip sujungti į stambesnius. Kiekviename modulyje, be tam tikros pasirinkimo laisvės, žinoma, galima būtų numatyti ir privalomą komponentą.