Lygiai po mėnesio, birželio viduryje, Vilniuje trečią kartą vyks „Baltic Pride“ eitynės. Gedimino prospektu žygiuosiantys žmonės atkreips dėmesį į nelygiavertę LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) asmenų padėtį šalyje. Kiekvienais metais viešojoje erdvėje šis renginys sulaukia įvairiausių vertinimų, o Lietuvoje jau pradeda formuotis tam tikra pride‘ais vadinamų eitynių tradicija. Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektorius Donatas Paulauskas, besidomintis Vakarų feministinių bei LGBT judėjimų istorija, pabrėžia, kad svarbu išlaikyti kultūrinį šventės formatą ir kiekvieną kartą iš naujo išmokti/prisiminti šio aktyvizmo šaknis.

Pirmosios tokio pobūdžio eitynės įvyko 1970-aisiais JAV. Jos buvo skirtos paminėti prieš metus įvykusioms „Stonewall“ riaušėms. Šiai tradicijai beveik 50 metų. Kaip kito šis reiškinys?

Pati pirminė idėja – politinė žinutė. Buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į riaušes, pabrėžti, kad LGBT patiria diskriminaciją privačioje, darbinėje ir viešojoje sferose. Pride‘ai buvo orientuoti į politinius ir visuomeninius pokyčius. Eitynės pasikeitė 9–10 dešimtmetyje, kai vakarietiškos visuomenės vis labiau pradėjo pripažinti LGBT bendruomenę.

Prie eitynių pobūdžio pokyčių prisidėjo ir kapitalizmo plėtra, komercializacijos procesas. Anksčiau tai buvo drąsios iniciatyvos, vykdomos tik iš savo resursų. Nuo 9 dešimtmečio eitynės ima vykti pagal visai kitus principus. Jos tampa švente, vakarėliu, dingsta radikalumas, o kartais ir politinė žinutė, išnyksta ir „Stonewall“ pavadinimas. Jas pradeda remti įvairios įmonės. Jos supranta, kad LGBT asmenys yra dar vienas neišnaudotas rinkos segmentas. Atsiranda nepatenkintų tokiu eitynių sukomercinimu, organizuojami alternatyvūs pride‘ai, kuriais priešinamasi šiai kapitalizacijai.

Jei trumpai, politinis renginys virto švente. Tą vertinu dvejopai. Viena vertus, suprantu tą komercijos kritiką. Kita vertus, spalvingi pride‘ai, tapę miesto šventėmis, vyksta tose šalyse, kur tolerancijos lygis tikrai aukštas ir ten tikrai yra ką švęsti.

Pernai Lietuvoje viešėjusios tyrėjos iš Austrijos dr. Katharina Wiedlack ir Masha Neufeld teigė, kad pirmosios „Gay Pride“ eitynės pateikiamos ne tik kaip JAV LGBT aktyvizmo, bet ir kaip tarptautinio judėjimo pradžia. Anot jų, taip įtvirtinama JAV hegemonija. Ar sutinkate su tokia nuomone?

Neįžvelgiu problemos. Eitynės bendrąja prasme paprasčiausiai reiškia tam tikrą politinio susirinkimo formą. Politinės eitynės nėra JAV nuosavybė. Tai pilietinio pasipriešinimo ar politinio susibūrimo forma, kurią rasime daugelyje kontekstų. Eitynės buvo naudojamos įvairiausių socialinių (juodaodžių, feministinių, antikarinių, studentų) judėjimų įvairiose šalyse ir skirtinguose žemynuose. Pažvelgime į Lietuvą: savo nepriklausomybę atgavome tik per tiesioginį veiksmą – išeidami į gatves, susirinkdami į mitingus. Jokios laisvės nėra nuleidžiamos iš dangaus. Politinės eitynės yra universali forma, kurią rastume labai daug kur. Tai tradicija, savo ištakas turinti daugelyje valstybių.

Ir nors pirmasis „Gay Pride“ išties buvo organizuotas JAV, europietiškosios, ar konkrečiai lietuviškosios, LGBT eitynės mažai kuo su jomis siejasi. Mes turime savo politinį, istorinį kontekstą, savo specifines patirtis ir gal net specifinę homofobiją. Manau, kad mūsų eitynėms daug didesnis įkvėpimas yra ne vakarietiški pride‘ai, o bendra europietiško gyvenimo vizija, susijusi su visaverčio piliečio statusu.

Tos pačios mokslininkės išsakė kritiką vakarietiškų priemonių kopijavimui neatsižvelgiant į vietinius Rytų ir Vidurio Europos kontekstus. Vakarų patirtis traktuojama kaip absoliuti siekiamybė. Kaip vertinate tokį požiūrį?

Nesiimsiu įvardyti, tai gerai ar blogai. Manau, jeigu mes seksime tam tikrais politiniais receptais iš JAV ar kitų Vakarų valstybių, jų perėmimas nebus savaiminis blogis. Bet, žinoma, tai visada turime vertinti atsargiai ir kritiškai, ypač siekiant išvengti tų judėjimų klaidų. Einant tuo pačiu keliu jas padaryti labai nesunku.

Kita vertus, visiškai nukopijuoti Vakarų patirties neįmanoma. Mes pasiimame tam tikras normas ir jas pritaikome savo kontekste. Neturėjome ir niekada neturėsime „Gay Liberation Front“, nebuvo ir seksualinės revoliucijos. Tam tikri receptai atkrinta patys savaime. Kad ir kaip ten būtų, palaikau kūrybiškus lokalius sprendimus.

Koks turėtų būti LGBT asmenų lygiateisiškumo receptas?

Galbūt didinti LGBT matomumą, teisių apimtis. Banalus atsakymas. Iš tikrųjų, labai sunku rasti tą receptą, visuomeniniai pokyčiai vyksta tuomet, kai dirbama visais frontais.

Jeigu pažvelgsime į ankstyvuosius pride‘us ar „Stonewall“ riaušių padarinius, pamatysime, kad visa tai padarė naują pradžią LGBT politikoje. Iki tol JAV dvidešimt metų egzistavo homofilų judėjimai, kurie buvo orientuoti į asimiliacijos strategiją. Jie buvo pasiryžę imtis nuosaikių priemonių, pateikti save kaip gerbtinus piliečius, kurie praturtina egzistuojančią visuomenę. Organizacijos orientavosi į švietimą, tam tikras politinio spaudimo priemones. Tačiau per tą laikotarpį, iki atsirandant organizacijai „Gay Liberation Front“, buvo pasiekta ganėtinai mažai. „Gay Liberation Front“ pasitelkė visai kitokias priemones, įskaitant aktyvų ir matomą politinį veiksmą. Tai parodo, jog vien švietimo neužtenka.

Lietuvos žiniasklaidoje renginys vis dar vadinamas gėjų eitynėmis. Kaip manote, kodėl niekaip nepavyksta nusikratyti šios etiketės?

Mes jos niekaip ir neatsikratysime, nes tai pritraukia dėmesį. Istoriškai susiklostė, kad gėjai iš visos LGBT bendruomenės yra labiausiai matoma ir dažniausiai lyderiaujanti grupė. Net jei pažiūrėsime į nevyriausybines LGBT organizacijas, jų vadovus, mes taip pat pamatysime, kad ten vien homoseksualūs vyrai. Neturime tokių pat ryškių moterų aktyvisčių ir tai nėra gera tendencija.

Labai trūksta įvairovės, svarbu, kad būtų matoma ne viena bendruomenės grupė. Suprantu, kad šis žodis traukia mases, terminas „gėjai“ visiems daugiau ar mažiau aiškus. Pavyzdžiui, ne visi supranta, kas yra translyčiai asmenys. Kartu šis žodis išlieka savotiška egzotika, generuojančia paspaudimus.

Labai džiaugiuosi, kad jau yra šiokių tokių pastangų įtraukti visas grupes, patenkančias po LGBT skėčiu. Pavyzdžiui, turėjome gan matomą translyčių asmenų kampaniją.

Su tuo galbūt susijęs dar vienas dalykas. Vyrų homoseksualumas visuomenę gąsdina labiau nei moterų. Kodėl?

Šis klausimas susijęs su vyriškumo problema. Homoseksualumas iš esmės simbolizuoja tradicinio vyriškumo normos pažeidimą. Kadangi visuomenėje vyriškumas vertinamas labiau nei moteriškumas, todėl ir požiūris griežtesnis, labiau ir piktinamasi.

Kitas aspektas būtų tas, kad lesbietės pornografinėje fantazijoje yra heteronormatyvaus žvilgsnio objektas. Tai susiję su tuo, jog moterų seksualumas visuomenėje neįsivaizduojamas kaip savarankiškas. Homoseksualus moterų ryšys dažnai vaizduojamas kaip nerimtas „išdykavimas“. Jei masinėje kultūroje matome lesbietes, jos dažniausiai tarnauja seksualiam vyro žvilgsniui. Būtent todėl požiūris į vyrų ir moterų poras taip skiriasi.