Šiandien paskelbta Nobelio literatūros premijos laureatė. Ja tapo Baltarusijos žurnalistė ir rašytoja Svetlana Aleksijevič. Ar tai buvo netikėtas sprendimas ir kuo ypatingi jos kūriniai? Komentuoja TSPMI docentė Natalija Arlauskaitė.

Svetlana Aleksijevič (g. 1948) – ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, rašanti rusų kalba. Jau kelerius metus ji minima tarp realiausių pretendentų į Nobelio premiją, tad šio apdovanojimo skyrimas nėra netikėtas. Nobelio premijos laimėtojų pasirinkimo priežastys, išskyrus oficialią formuluotę (šįkart ji skirta „už daugiabalsį prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“), nėra žinomos, ir galima tik spėlioti apie jas. Tačiau jos visada susideda iš pačios literatūros, geografijos ir politikos.

S. Aleksijevič yra viena iš kelių autorių, gavusių Nobelio premiją ne už grožinę literatūrą, o už kitokio tipo veikalus. Šiuo atžvilgiu ji prisijungia prie Theodoro Mommseno, Winstono Churchillio, Bertrand’o Russello, Jeano Paulio Sartre’o, apdovanotų už istorinius ir filosofinius veikalus. S. Aleksijevič rašo dokumentinę prozą, kurią pati vadina „Didžiosios Utopijos kronika“. Tai knygos apie Antrąjį pasaulinį karą („Nemoteriškas karo veidas“, 1985, „Paskutiniai liudininkai“, 1985, atnaujinta versija 2004), Afganistano karą („Cinko berniukai“, 1990), savižudybes („Mirties užkerėti“, 1993), Černobylio tragediją („Černobylio malda“, 1997), sovietmečio žmogų („Second hand laikas“, 2013). Iš Nobelio komiteto paprastai nesitikima dėmesio nekonvencinei literatūrai, tad premijos skyrimas nekanoniniam žanrui – vienas ryžtingiausių šio komiteto žingsnių.

Didžioji Utopija – tai sovietinio laikotarpio gyvenimas ir pasakojimai. Būtent įtampa tarp oficialaus pasakojimo – apie pergalę, internacionalizmą, modernizaciją ir kt. – ir asmeninio, didžiajame pasakojime nutylimo arba nedalyvaujančio, sudaro jos knygų šerdį. Ji kalbasi su žmonėmis, kurių patirtis ir etiniai pasirinkimai kitaip liktų nematomi. Kaip rašė S. Aleksijevič kūrybos tyrinėtoja Jelena Gapova, „savo knygas ji užrašo tada, kai tarybinė visuomenė galutinai nusivilia deklaruotu tikslu, bando apčiuopti naują prasmę ir neranda jos“. S. Aleksijevič dekonstruoja didžiuosius pasakojimus, tačiau ne iš viršaus ir atsitraukusi nuo jų, bet aiškiai suvokdama, kad visas jos pačios gyvenimas neatsiejamas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų, Didžiosios Utopijos pretenzijų ir paieškų joms žlugus. Kartu ji parodo, kad individuali patirtis niekada nesutampa su ideologinėmis klišėmis, yra gerokai turtingesnė ir dažnai kertasi su oficialiomis versijomis, net jei neužima kritinės pozicijos.

S. Aleksijevič rašo rusų kalba, daug metų gyveno Vakarų Europoje, dabar grįžo į Baltarusiją. Todėl Nobelio premijos skyrimas – sąmoningai arba ne – pabrėžia ne tik jos prozos ypatumus, bet ir ne mažiau svarbią autorinę laikyseną. Tai rašytoja, kuri nuolat kalba apie istoriją, žmogaus santykį su ja, bet kurios nevaržo kalbos ar tautinių įsipareigojimų diktatas. Todėl ir premija, žinoma, suteikianti Baltarusijai ryškesnę vietą pasaulio literatūros žemėlapyje ar bent laikinai nukreipianti į ją nemaža simbolinės šviesos, skirta ne už egzotišką kultūros prekę, o už kūrybingą kalbėjimą apie šiuolaikinio pasaulio problemas ir ne iš karto matomą veidą.

Nobelio komiteto sprendimuose visuomet ieškoma politikos, dažniausiai pagrįstai. Šįkart premija įteikta Lukašenkos režimo kritikei; ukrainiečių kilmės autorei, rusų kalba narstančiai politinius mitus, noriai prikeliamus kaimyninėje Rusijoje; bet kartu kultūros veikėjai, kuri dokumentikos teritorijoje, iškrintančioje iš tradicinių literatūros rėmų, oponuoja mąstymui totalybėmis ir lozungais, ir todėl yra sunkiai „nusavinama“ pagal politinius poreikius.