Pasaulis jau tris mėnesius stebi Marse tyrimus vykdantį marsaeigį „Curiosity“. Kuo mokslui svarbus „Curiosity“ nusileidimas Marse ir jame atliekami tyrimai, pasakoja VU Fizikos fakulteto Astronomijos observatorijos docentas dr. Jokūbas Sūdžius.

Marsas yra vienintelė Saulės sistemos planeta, kurios paviršiaus darinius galima pamatyti net ir su nedideliais antžeminiais teleskopais. Jau XVII–XIX a. astronomų atradimai leido padaryti prielaidą, kad Marsas kai kuriomis savo savybėmis panašus į Žemę. Pavyzdžiui, Marso para tik 37 min. ilgesnė už Žemės parą. Marso pusiaujo plokštuma pasvirusi į orbitos plokštumą beveik tuo pačiu kampu, kaip ir Žemės. Dėl šio posvyrio Marse, kaip ir Žemėje, turėtų būti stebima metų laikų kaita. Iš tiesų dar XIX a. astronomai pastebėjo sezoninę Marso paviršiaus darinių spalvų kaitą, kurią imta sieti su Marse neva egzistuojančios augmenijos vegetacijos periodu. Daugelis mokslininkų ėmė kelti idėjas apie gyvybės egzistavimo galimybę Marse, o mokslinės fantastinės literatūros kūrėjai, pagavę šią idėją, Marsą ėmė vaizduoti kaip labai išsivysčiusios, tiesa, karingos ir agresyvios, marsiečių civilizacijos buveinę.

XX a. pirmojoje pusėje idėja, kad Marse yra gyvybė, visuomenėje labai išpopuliarėjo. Tačiau viltys atrasti civilizacijos pėdsakus Marse žlugo 1965–1980 m., kai buvo atlikti šios planetos tyrimai iš automatinių erdvėlaivių „Mariner“ ir „Viking“. Iš jų paaiškėjo, kad Marsas yra krateriais nusėta, smėlėta, šalta, tuščia, negyvenama dykuma. Marso atmosfera labai išretėjusi, slėgis joje ties paviršiumi apie 150 kartų mažesnis už slėgį Žemės atmosferoje ties jūros lygmeniu. Atmosfera sudaryta iš anglies dioksido (95%), azoto (2,7%) ir argono (1,6%), o deguonies ir vandens garų joje yra tik dešimtosios procento dalys. Vasarą Marso temperatūra ties paviršiumi pusiaujo srityje dieną pakyla iki 30°C, bet naktį nukrinta žemiau -80°C. Tačiau dėl žemo atmosferos slėgio net ir esant teigiamai temperatūrai skystas vanduo Marso paviršiuje neišsilaiko.

Netikėčiausias atradimas buvo Marso paviršiaus plotus vagojančios vingiuotos griovos ir vagos, kurias, mokslininkų nuomone, galėjo išgraužti tik kažkada jomis tekėjęs vanduo. Be šių buvo gauta ir kitokių įrodymų, kad Marse kažkada tyvuliavo gausybė vandens telkinių. Vadinasi, Marso atmosfera kadaise turėjo būti šiltesnė ir tankesnė. Vanduo yra būtina sąlyga žemiško tipo gyvybės formoms egzistuoti. Tačiau „Viking“ instrumentams nepavyko nustatyti, kad Marse būtų kokių nors gyvybės egzistavimo požymių.

Įvairiapusiški Marso tyrimai tęsiami ir šioje amžių sandūroje. Vien praėjusiame dešimtmetyje Marso paviršių ir atmosferą tyrinėjo trys robotai ir keturi Marso palydovo orbitose skriejantys automatiniai erdvėlaiviai. Jų tikslas buvo sukaupti kuo daugiau duomenų apie Marso atmosferos ir paviršiaus fizines savybes, nustatyti, kokia buvo Marso geologinės raidos istorija, ir pasirengti ateityje numatomoms pilotuojamų erdvėlaivių ekspedicijoms į Marsą. Vienas iš svarbiausių pasiektų rezultatų yra gausybė įrodymų, kad kažkuriame Marso geologinės praeities tarpsnyje daugelis fizinių ir cheminių procesų jo paviršiuje vyko esant sąlyčiui su skystu vandeniu.

Nepaisant atšiauraus Marso klimato ir atsižvelgiant į tai, kokiomis ekstremaliomis sąlygomis gali egzistuoti gyvi organizmai čia, Žemėje, neatmetama galimybė, kad ir Marse galėjo užsimegzti ir vystytis tam tikros gyvybės formos. Gyvybė taip pat galėjo atsirasti esant šiltesniam Marso klimato laikotarpiui, bet vėliau išnykti. Tačiau jei gyvybė buvo, jos pėdsakų turėjo išlikti.

Gyvybės egzistavimo pėdsakų paieška ir yra pagrindinis šiais metais į Marsą nuskraidinto ir jame sėkmingai nusileidusio roboto „Curiosity“ tikslas. Šis robotas turi įrangą Marso atmosferos būklei ir cheminei sudėčiai bei Marso grunto pavyzdžių fizinėms ir cheminėms savybėms tirti. Pagal jo tyrimų duomenis bus galima įvertinti, kokios sąlygos buvo ar yra gyvybei egzistuoti roboto vykdomų tyrimų Gale kraterio rajone. Šis robotas ieškos cheminių junginių, kurie gali būti gyvų organizmų veiklos padarinys arba kurie gali būti panaudoti gyvų organizmų medžiagų apykaitoje. Žinoma, reikės įrodyti, kad atrastieji junginiai galėjo susidaryti tik gyvuose organizmuose, o ne kaip nors kitaip, pavyzdžiui, vykstant kokiems nors geocheminiams procesams.

Kokių nors gyvybės formų atradimas Marse iš esmės praplėstų mūsų supratimą apie gyvybės kilmę Žemėje ir Saulės sistemoje. Šis atradimas būtų labai svarbus ir projektuojant būsimas bepilotes arba pilotuojamas ekspedicijas į Marsą. Tuomet reikėtų imtis ypatingų apsaugos priemonių, kad į Žemę grąžinama įranga nebūtų užteršta Marso organizmais, kurie galėtų kelti grėsmę Žemės gyvybei.