Politikos ir ekonomikos viršūnės garsiai šaukiasi socialinės sanglaudos, nes, kad ir ką darytų, kurtų ar skatintų, viskas atsimuša į skurdo, nelygybės, vidurinės klasės nykimo ir absoliučios atskirties sienas. Tikrovė ir gilėjanti praraja tokia grėsminga šių dienų pasaulyje, kad laukti nebegalima, sako tiesiai ir be užuominų garsieji pasaulio lyderiai, mokslininkai, ekonomikos ir finansų politikos formuotojai. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) direktorė Christine Lagarde (JAV) šių metų Pasaulio ekonomikos forume Davose ypač pabrėžė politikos formuotojų vaidmenį, priekaištavo dėl pavėluotos reakcijos į skurdo ir nelygybės signalus, augančią prarają tarp turtingųjų ir vargšų, pažadėjo intensyviai svarstyti augančios nelygybės problemas. Kai 1 proc. pasaulio žmonių turi daugiau turto nei  99 proc., o tuo pat metu milijardai žmonių trokšta geresnių pajamų ir valgio bent kartą per dieną, negalima dar toliau laukti, sakė Ch. Lagarde.

Tokioje globalios ekonomikos ir socialinės atskirties aplinkoje pasaulis keičiasi greitai ir nenuspėjamai. Kai prieš porą metų Rytų Davosu vadinamame Krinicos ekonomikos forume, monetarinės politikos sesijoje, aktyviai diskutavome apie bazines pajamas ir vidurinės klasės padėtį globalėjančioje visuomenėje, nepakankamą pinigų kiekį ir visuminę paklausą, centrinių bankų vadovai ir monetarinės politikos specialistai mėgino mane įtikinti, kad tai ne monetarinės politikos atsakomybė. Tačiau šiandien girdime TVF vadovės pažadą imtis pavėluotų, bet kaip niekada socialinei sanglaudai reikalingų veiksmų, keisti monetarinės politikos kursą, priemones ir instrumentus. Jau dabar TVF svarsto socialinės atskirties problemos sprendimo būdus ir metodus.

Davoso forume 2017 m. „Universalių bazinių pajamų visiems“ diskusijos susilaukė neįtikėtinai didelio dalyvių susidomėjimo, persikėlė į kitas temines sesijas. Jose buvo aiškiai pasakyta: „Mes visi turime turėti bazines pajamas. Mūsų tikslas turi būti kiekvieno žmogaus, gyvenančio šiame pasaulyje, gyvenimo standartų augimas kartu“ (Joe Biden, buvęs JAV viceprezidentas).

Bazinės pajamos visiems

Bazinės pajamos – tai tokios universalios pajamos, kurias gauna kiekvienas šalies gyventojas (pilietis) nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Bazinių pajamų suma, kurią kiekvieną mėnesį gauna piliečiai, yra visiems vienoda, ji nepriklauso nuo kitų gaunamų pajamų, tokių kaip darbo užmokestis, pensija, stipendija ar kapitalo pajamos, dividendai, nepriklauso nuo turtinės padėties. Bazinių pajamų suma yra tokia, kuri garantuoja žmogui pakankamą pragyvenimui pinigų kiekį būtiniausiems poreikiams tenkinti ir suteikia galimybę oriai gyventi savo valstybėje.

Šiandien socialinė sanglauda skamba kaip naujos tikrovės būtinybė, tai – ne iliuzija, ne svajonė, tai valstybių politikos ir ekonomikos tikslas. Universalios bazinės pajamos – ne panacėja, bet bazinis žmogaus saugumas, pabrėžia ilgus dešimtmečius socialinės atskirties mokslines problemas tyrinėję Amerikos, Kanados, Indijos, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių mokslininkai, tokie kaip Richardas Baldwinas (Ženeva), Guy Standingas (Londono universitetas), Amitabhas Kantas (Indija), Michaelas Sandelas (Harvardo universitetas) ir kiti.

Universalių bazinių pajamų filosofija Davoso ekonomikos forume 2017 m. išreiškiama kaip didžiausią vertybinį pagrindą turinti šių laikų politikos formavimo priemonė. Ji reikalinga visų pirma formuojant monetarinę, fiskalinę, ekonominę politiką ir kaip nauja vertės dimensija visiems žmonijos socialiniams sluoksniams, darbdaviams, turtingiesiems kapitalo savininkams ir visai visuomenei – visų pirma vidurinei klasei, kuri daugiausia dirba ir vartoja, taip pat žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms.

Bazinis saugumas ir pažanga

Tik dabar, užgimstant IV pramoninei revoliucijai, pradedame suvokti vidurinės klasės reikšmės ir absoliučios socialinės atskirties grėsmę, nes mokslo, pramonės, technologijų pažanga nesuderinama su skurdu ir absoliučia nelygybe. Kai neįmanoma įsivaizduoti globalios skaitmeninės ekonomikos, aukštųjų technologijų sėkmės be jų poreikio, paklausos, nes neįmanoma skinti mokslo ir pažangos, naujos industrinės revoliucijos vaisių skurstančioje visuomenėje.

Prieš metus JAV prezidentas Barakas Obama į klausimą apie bazines pajamas atsakė: „Gerai, jeigu prabangūs automobiliai yra norma, bet jeigu nėra paklausos dviračių gamybai, tai kam tie prabangūs automobiliai.“ Kitaip tariant, jeigu turiu pinigų, tai paklausa bus, jeigu neturiu – paklausos nebus. Jeigu nėra paklausos elementariam vartojimui, nebus paklausos ir aukštosioms technologijoms. Gerai, jeigu aukštosios technologijos yra norma, jas gali pirkti ir pritaikyti visi.

Ch. Lagharde (TVF) atkreipė visų dėmesį į Franklino D. Roosevelto žodžius: „Pažangos testas nėra pridėti daugiau turintiems, tai yra, kai pridedame pakankamai tiems, kurie turi mažai.“ Šie JAV prezidento žodžiai dabar aktualūs kaip niekada ir mes jais pasinaudosime, sakė Ch. Lagarde. Turbūt reikia tiesiai pasakyti: kol bus socialinė atskirtis, skurdas ir absoliuti nelygybė, ekonomikos proveržio nebus.

Pasaulio ekonomikos mokslo atstovai ypač pabrėžė universalių bazinių pajamų pritaikymo filosofiją, priežastis ir motyvus:

• Turtas, kuriuo mes visi šiuo metu naudojamės, sukurtas buvusių kartų, t. y. praeities generacijų.
• Bazinės pajamos – tai bazinis žmonių saugumas.
• Tai vertė, formuojanti mentalitetą, ir mentalinė visuomenės sveikata.
• Bazinės pajamos – tai laisvė ir tikroji nepriklausomybė.
• Bazinės pajamos – tai gerovės augimo variklis.

Visuomenės turtą kaip materialųjį gerovės pagrindą kūrė ir saugojo visos buvusios kartos. Tai kaip galime šiandien būti abejingi savo žmonėms, kurie net ir dirbdami negali pragyventi, nors savo darbu kuria būsimai kartai reikalingą pridedamąją vertę, gerovę, mokslą, turtą, kultūrą, kuri ves pažangos keliu ateities kartas?

Ne tik žlunganti ekonomika, mažėjanti paklausa verčia augti ir ieškoti augimo kelių, bet ir moralinė, politinė atsakomybė už savo, dabartinės kartos ir ateities kartų būseną. Namus, kaip ir darbą, turėti svarbu, bet kaip tai svarbu, supranti tik tada, kai jų netenki. Bazinės pajamos, kaip ir namai, suteikia saugumo, prisideda prie mentaliteto, skatina tobulėti, būti nepriklausomu ir laisvu piliečiu, kuriančiu ir dirbančiu. Bazinis saugumas duoda laisvės ir pažangos suvokimą ir skatina jo siekti, taip susiformuoja Tėvynės sampratos pamatai ir valstybės saugumas.

Mentalitetas formuojasi ir kuria pridėtines vertes paveldui, tai yra vertės dimensija, kurią reikia branginti, saugoti, tobulinti. Laisvas, drąsus ir kūrybingas žmogus neturi bijoti prarasti saugumą, nes pajamos jį suteikia. Skurdindami savo žmones skurdiname paveldą, tapatybę ir mentalitetą, kartu ir valstybę.

Vidurinės klasės krizė

Pabrėždami socialinės atskirties grėsmes Ekonomikos forumo dalyviai akcentavo vidurinės klasės krizę kaip visos valstybės, vadinamojo šalies centro krizę ir socialinę grėsmę.

Vidurinės klasės krizė – tai šalies krizė, nes vidurinė klasė yra šalies centras, ji pagal pajamas turi būti centre, t. y. ne piramidės apačioje, o ties apskritimo pusiauju. Vidurinės klasės pajamų vieta – vidurys, jos ne vidutinės, esančios kažkur piramidės apačioje ties skurdo riba, bet vidury, tokios, kurių pakanka ne tik pragyvenimui, bet ir aukštesniam gyvenimo lygiui. Tada visuomenės struktūra bus tobulesnė, tinkama šiuolaikiniam mokslo ir technologijų paveldui įsisavinti, tada ir turtingiausių ir skurdžiausių pagal pajamas bus nedaug. Toks šiandien pasaulio politikų troškimas! Ar pasiekė Davoso socialinės sanglaudos aidai Lietuvos politikus?

Kai žmonės emigruoja iš Lietuvos ieškodami darbo užsienyje, o maisto vyksta į artimiausias kaimynines šalis (Lenkiją, Baltarusiją), tenka tik pakartoti dar kartą: jeigu mūsų politikos formuotojai dar ir dabar nesuvokia absoliučios atskirties, skurdo (esame treti nuo galo ES pagal skurdo lygį), nedarbo ir vidurinės klasės nykimo grėsmių, tai nežinau, ar kada nors suvoks.

Svarbiausios problemos gali būti išspręstos galvojant kitaip, negu buvo galvojama tada, kai jos atsirado

Jeigu šiandien paklaustume Alberto Einsteino, kur slypi mūsų problemų sprendimo raktas, jis mums atsakytų – mąstyme. A. Einsteinas kartą pasakė: „Svarbiausios problemos, su kuriomis susiduriame, negali būti išspręstos tuo pačiu mąstymo lygiu, koks buvo tada, kai jas sukūrėme.“ Visa tai, ką darome šiandien spręsdami demografines, socialines ir globalios ekonomikos problemas, pamiršę fundamentalias neoklasikines J. M. Keyneso ar naująsias J. Stiglitzo, P. Krugmano ir kitų iškilių mokslininkų teorijas, yra tik senų klaidų kartojimas. Jokia skaičiavimo mašina, programa, informacinė technologija ar visi „Apple“ išradimai su skaitmeninėmis technologijomis negalėtų suskaičiuoti visų žmonių poreikių, gyvenimo sąlygų ir situacijų, nes neįmanoma suskaičiuoti, tačiau mėginame tai daryti ir vis mokame socialines pašalpas, visokias išmokas ir kompensacijas, jas administruojame, kontroliuojame ir vis didiname valstybės išlaidas, o žmonės skursta. Išlaidos nepateisina tikslo, jomis tik mėginama padėti, bet nepadedama, nes nėra tokio mechanizmo, kuris suprastų, ko labiausiai reikia žmogui dabar, rytoj, kada nors. Tik pats žmogus žino, ko jam reikia labiausiai, vaistų ar maisto, ir kiek reikia. Ar ne geriau atsisakyti posovietinio centralizuoto išmokų skirstymo laidotuvėms, šildymui ir elektrai, transportui ir maistui, tačiau kas mėnesį išmokėti tokią sumą pinigų, už kurią žmogus tikrai gali pragyventi ir sumokėti mokesčius. Tada visuomenė be jokių išimčių gyvens savo gyvenimą. Taupys tai, ką nori taupyti, dirbs, jei turės darbą, visi mokės mokesčius. Tokia sistema pateisins ir pajamas, ir išlaidas.

Kas nors gali pasakyti, kad žmonės nebenorės dirbti. Norės dirbti, nes tokia žmogaus prigimtis – tobulėti, kurti, gyventi geriau ir dar geriau ir taip ugdyti savo vaikus.

Biudžeto galimybių metodai socialinių problemų nesprendžia

Visuomenės senėjimo, skurdo lygio ir nedarbo problemų sprendimo raktas taip pat slypi naujame mąstyme. Lietuvos socialinė ir ekonominė struktūra, atitinkantis ją gyvenimo lygis iki šių dienų susiformavo taip, kaip galėjo susiformuoti taikant biudžeto galimybių metodus. Vidurinės klasės pajamos, viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų ir darbo kaina, pašalpų dydis priklauso tik nuo valstybės konsoliduoto biudžeto pajamų ir skolų. Tai fiskalinės politikos, balansuojančios biudžetą, bet ne ekonomiką, kaip turėtų būti, padarinys. Taigi sveikatos apsaugos paslaugų kainos, kurias moka Privalomojo sveikatos draudimo fondas, neatitinka tikrovės, socialinės pašalpos, pensijos negarantuoja daugumai gyventojų aukštesnio už skurdo lygį pragyvenimo sąlygų. Dalijama ir duodama taip, kaip buvo centralizuoto planinio sovietmečio laikais.

Suomijos universalių bazinių pajamų idėja veda vidurinės klasės atkūrimo kryptimi

Dauguma pažangių pasaulio valstybių, tokių kaip Suomija, Kanada, JAV ir kitos, svarsto, eksperimentuoja ir įgyvendina universalių bazinių pajamų sistemą savo šalyse.

Vadinamasis Suomijos socialinis modelis siūlo sujungti visas socialines išmokas, pašalpas, lengvatas, kompensacijas ir kt. Vietoje jų pasirinktas vienas žmogaus pragyvenimui būtinas pajamų dydis. Suomijoje svarstoma ir numatoma 800 eurų suma, Lietuvoje ji pradžioje galėtų būti gal 600 ar 700 eurų. Tokias pajamas turėtų gauti kiekvienas Lietuvos gyventojas nepriklausomai nuo amžiaus, statuso, turto, nepriklausomai nuo to, ar dirba, ar ne, nuo gimimo ir visą gyvenimą. Pajamas gautų visi – ir skurstantys, ir turtingieji Lietuvos gyventojai, tokia modelio esmė, visi mokėtų mokesčius į valstybės biudžetą, taip pat ir visus privalomojo draudimo mokesčius, o likusieji pinigai būtų žmonių naudojami visoms buities reikmėms ir jie liktų Lietuvoje, apyvartoje. Pakiltų žmonių gyvenimo lygis, nuotaika, pasitikėjimas tėvyne ir valdžia, sumažėtų skurdas, atsigautų ir šalies ekonomika:

• atsigautų verslas, kurtųsi darbo vietos;
• išaugtų vartojimas;
• didėtų žmonių santaupos;
• augtų investicijos, suklestėtų smulkusis ir vidutinis verslas, būtų statomi fabrikai;
• didėtų valstybės biudžeto pajamos;
• šie žmonių pinigai liktų Lietuvoje, padidėtų jų kiekis apyvartoje, gerėtų žmonių gyvenimas.

Valstybėje yra pakankamas arsenalas priemonių, instrumentų bei šaltinių tokiam socialiniam Suomijos modeliui įgyvendinti Lietuvoje.

Pirmuoju šaltiniu galime vadinti visas socialines išmokas, kurios gali būti panaudotos, jų atsisakius, vienodai bazinei išmokai.

Antrasis šaltinis galėtų būti dabar esančių socialinių išmokų administravimo išlaidos, atlaisvintos patalpos, žmonės, kuriuos galima panaudoti kvalifikuotesniam darbui negu išmokų administravimas. Lenkijos valstybinio socialinio draudimo fondo atlikto tyrimo duomenimis, socialinių išmokų administravimas sudaro 40–50 proc. visų socialinėms išmokoms skirtų valstybės išlaidų.

Trečiasis šaltinis gali būti tuo tikslu išleisti valstybės vertybiniai popieriai ir per juos gautos lėšos.

Ketvirtasis šaltinis gali būti ES parama ir kiti šalies fondai.

Penktasis šaltinis gali būti padidėjusios, įgyvendinus šį modelį, valstybės biudžeto ir fondų lėšos.

Galima išvardyti dar daugiau: sumažės šešėlinė ekonomika, ypač vokeliuose užslėptos pajamos, nes žmonės, žinodami apie nuolatines garantuotas pajamas, nenorės taikstytis su diskriminavimu, kai darbdavys nemoka mokesčių nei Sodrai, nei valstybės biudžetui, nei sveikatos draudimui. Juodoji (šešėlinė) ekonomika taps balta, skaidri ir papildys valstybės biudžetą.

Tad kurkime pasaulį geresnį, negu radome.

Birutė Visokavičienė yra Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė, besispecializuojanti investicijų valdymo, pinigų ir jų politikos bei regioninės ekonomikos ir politikos srityse.