Minint Vilniaus universiteto bibliotekos 444 metų sukaktį ir Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko diskusija apie klasikinių literatūros kūrinių aktualumą „Atviri prisipažinimai: skaitome klasiką?“. Diskusijai vadovavo Filologijos fakulteto doktorantė, „Naujojo Židinio – Aidų“ direktorė Gabrielė Gailiūtė, Lietuvos rašytojų sąjungos konkurso „Pirmoji knyga“ laureatas, istorikas dr. Tomas Vaiseta, Filologijos fakulteto doktorantė Rima Bertašavičiūtė ir VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Nuo eilinių meilės prisipažinimų klasikinei literatūrai šis susitikimas skyrėsi tuo, kad apie knygas kalbėta nuoširdžiai ir kritiškai. „Kuris iš susirinkusiųjų drįstų viešai prisipažinti, kad kuri nors Česlavo Milošo knyga jam pasirodė nuobodi? Kokie dalykai neleidžia išsiduoti? Kas mus varžo? Dėl šių klausimų pasikvietėme žmones, drąsiai kalbančius apie knygas, kurias jie mėgsta“, – įžanginį žodį tarė diskusijos vedėja G. Gailiūtė.

Norėdamas pabrėžti skirtį tarp skaitymo, kaip nuoširdžios laisvalaikio formos, ir skaitymo, kaip prestižinės pseudointelektualios veiklos, dr. T. Vaiseta pasidalijo dar 1987 m. sociologų Sergejaus Rapoporto ir Vlado Gaidžio atlikto skaitymo tyrimo įžvalgomis.

Mokslininkai sudarė 12 deficitinių knygų sąrašą ir tyrė, kokias knygas žmonės skaito, mėgsta, bando įsigyti. Tai, kad populiariausias leidinys buvo Janio Zalyčio „Meilės vardu“, istoriko ir rašytojo nestebina. Daug įdomiau tai, kad tarp skaitomų knygų pateko Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“. Autoriai pabrėžė, kad anuomet filosofai skundėsi, jog šios knygos negalėjo gauti, nes tiražą išpirko. Tikrindami respondentų nuoširdumą, sociologai į sąrašą įtraukė 13-ąją, pačių išgalvotą, knygą. 12 proc. pažymėjo, kad nesėkmingai bandė gauti leidinį, 3 proc. teigė knygą perskaitę ir ji jiems patiko, 1 proc. „skaitytojų“ kūrinys nepatiko.

„Šią 16 proc. paklaidą pavadinau snobizmo paklaida. Ji atskleidė, kiek knygų skaitymas buvo tikras, o kiek tiesiog snobiškas užsiėmimas. Žmonės turbūt galvojo, kad jei apie knygą klausiama, reikia atsakyti ir turėti savo nuomonę“, – svarstė T. Vaiseta. Anot jo, knygų skaitymą privalu atskirti nuo jų pirkimo. „Kalbant apie knygų pirkimą, kaip snobišką užsiėmimą, sovietmečiu buvusį labai populiarų, mano nuomone, dabar jis sumažėjęs“, – teigė T. Vaiseta.

Filologijos fakulteto doktorantė R. Bertašavičiūtė išskyrė socialinį knygų skaitymo matmenį. Pasak jos, visi tekstai turi tam tikras reprezentacines bendruomenes. Ji pastebėjo paradoksą, iškylantį tarp kanoninių, klasikinių tekstų ir vadinamosios populiariosios literatūros. „Trilogija „Bado žaidynės“, „Haris Poteris“ ir kitos panašios knygos išskaido auditoriją. Jeigu esi idealus skaitytojas, tai atitinki kažkokią socialinę klasę, gali save jai priskirti, apibūdinti. O klasika, iš esmės orientuota į universalius dalykus, gilias temas, nutolina nuo kasdienybės. Šiuo atveju kanoninė literatūra neiškalbinga. Pareikšdamas, kad skaitai Bulgakovą ar Dostojevskį, nieko apie save nepasakai“, – pašnekovus provokavo R. Bertašavičiūtė. Argumentuodama savo nuomonę, ji pasitelkė mokyklinės ir universitetinės programos pavyzdį. Tokių knygų skaitymas apie mūsų skirtumus ir būdą nieko nebyloja.

Išsamiau apie diskusiją skaitykite artimiausiame laikraščio „Universitas Vilnensis“ numeryje.