Spalio 23 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Studentų mokslinė draugija (VU TSPMI SMD), bendradarbiaudama su Italijos Areco universitetu, surengė apskritojo stalo diskusiją „Aukštasis mokslas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje”.

Šis renginys yra platesnio projekto – YES (Young Europeans Sharing) – sudedamoji dalis. YES tikslas – paskatinti jaunimą demokratinei diskusijai apie svarbiausias juos supančias problemas. Projektą globoja Europos Komisija.

Diskusijoje dalyvavo įvairių akademinių studentų organizacijų atstovai, taip pat Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos ir Jaunųjų konservatorių lygos, Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės nariai, studentų korporacija „RePublica” ir kiti studentai. Renginį stebėjo Europos Komisijos atstovė.

Kodėl Lietuva atsilieka?

Susitikimo metu buvo ieškoma atsakymų į svarbų klausimą – kodėl Lietuvos aukštojo mokslo sistema pasaulio ir visos Europos mastu nėra pakankamai konkurencinga? Remiantis Ispanijos mokslininkų sudarytu pasaulio universitetų reitingu geriausias Lietuvos universitetas užima tik 606 vietą pasaulyje, o jį gerokai lenkia kiti Rytų ir Vidurio Europos universitetai: Čekijos (111 vieta), Vengrijos (288 vieta), Slovėnijos (318 vieta), Estijos (397 vieta) ir Lenkijos (439 vieta).

Daugelio nuomone, esama situacija netenkina, nes tai yra trukdis siekiant Lisabonos strategijos tikslų ir kuriant žinių ekonomiką bei informacinę visuomenę, todėl reikia kalbėti apie aukštojo mokslo sistemos reformą. Vis dėlto čia kyla daugiausia ginčų, nes nesutariama, ką ir kaip reikėtų keisti.

Per daugiau nei dvi valandas trukusią diskusiją buvo aptarti įvairūs klausimai: pradedant nuo aukštųjų mokyklų valdymo ir autonomijos ir baigiant aukštojo mokslo sistemos prieinamumu ir studijų kokybės klausimu. Akademinės studentų organizacijos iškėlė šias problemas: nepakankama aukštojo mokslo kokybė dėl per mažų dėstytojų algų ir doktorantų stipendijų, be to, neišplėtotos infrastruktūros moksliniams tyrimams. Kalbant apie visą Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, buvo pažymėta, kad šalyje yra per daug universitetų, Lietuvai pakaktų ir trijų gerų.

Taip pat buvo kritikuotas nepakankamas dėstytojų mobilumas, ypač mažas vizituojančių profesorių skaičius. Tačiau to paaiškinimas irgi ganėtinai paprastas – dabartinė dėstytojų alga Lietuvoje yra per maža ir dėl to daugelis priversti papildomai dirbti, kad išlaikytų save, o gal ir visą šeimą. Taigi išvykimas į užsienį reikštų darbo – papildomų pajamų šaltinio – praradimą.

Viena opiausių problemų Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, anot jaunimo organizacijų atstovų, yra neproporcingas profesinių ir aukštųjų mokyklų santykis. Lietuvoje egzistuoja „apversta piramidė”, kai didžioji dalis jaunimo stoja į aukštąsias mokyklas, o mažoji – į aukštesniąsias, nors idealiu atveju turėtų būti pusiausvyra. Toks nesubalansuotas švietimas neatitinka rinkos poreikių. Dalis studentų tikrai geriau save realizuotų baigę profesinę mokyklą ir netgi uždirbtų daugiau pinigų. Todėl organizacijų atstovai pasisakė už profesinių mokyklų patrauklumo didinimą.

Kita svarbi problema – kokybės vertinimas. Dauguma aukštųjų mokyklų viešai nedeklaruoja savo užimamos vietos reitinge. Siekiant kokybės diskusijoje dalyvavę organizacijų atstovai skatino reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o panašaus pobūdžio studijų programas, kadangi universiteto reitingas konkrečią specialybę norinčiam studijuoti studentui nesako nieko: aukštoji mokykla vis tiek gali būti stipresnė ruošiant vienus specialistus, o kitus – silpnesnė. Taip pat Lietuvos ir užsienio universitetų bendradarbiavimui sudarytų sąlygas tarptautinis programų lyginimas: taip aukštosios mokyklos galėtų daug lengviau semtis patirties iš kitų. Tai skatintų konkurenciją ir tobulėjimą.

Galiausiai buvo kalbėta apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos internacionalizaciją ir europinio identiteto formavimąsi. Dalyviai pabrėžė mobilumo ir įvairių jaunimo europinių projektų plėtojimo svarbą. Tarpkultūrinė pažintis naudinga ne tik žmogui, bet ir valstybei, nes didina toleranciją, skatina profesinį tobulėjimą, didina konkurencingumą.

Ar aukštojo mokslo reforma pasiteisintų?

Kalbėdami apie aukštojo mokslo sistemos reformą, organizacijų atstovai buvo nusiteikę kritiškai: reforma neturi turinio, o valdžia – vizijos, pagrindinis problemos sprendimo būdas – mokesčio už mokslą įvedimas, tačiau vargu ar tai padidintų mokymosi kokybę, nes būtų daugiau mažiau suvienodinta studijų įmoka dieniniame ir neakivaizdiniame skyriuje, bet nesprendžiamos esminės problemos: lėšų atlyginimams kelti ar mokslinei bazei plėtoti nepadaugėtų.

Be to, įvedus studijų mokestį, aukštosios mokyklos imtų vaikytis studentų. Jei abiturientai būtų priimami ne pagal vidurkį, o pagal mokumą, kur bus brėžiamas brūkšnys – kur bus priimamų studentų skaičiaus riba ir ar tikrai patektų geriausieji?

Organizacijų atstovai teigė, kad reforma turėtų būti vykdoma ne per finansavimo, bet per valdymo prizmę. Reikia skaidrumo: prieinamos informacijos apie gautas ir panaudotas lėšas, dėstytojų atlyginimus, vykdomus projektus ir pan. Taip pat universitetams būtina didinti vadybinius gebėjimus, skatinti suartėjimą su privačiu sektoriumi.

Nemažai ginčų sukėlė stipendijų klausimas. Jeigu aukštojo mokslo reformoje numatoma jų iš viso atsisakyti – tai demotyvuotų geriausius studentus, o jeigu būtų leista verslo sektoriui steigti stipendijas – atsirastų studentų „pirkimo” galimybė ir dėl to iškiltų akademinės laisvės ir tam tikrais atvejais nešališkumo (ypač socialiniuose moksluose) problema.

Galiausiai organizacijų atstovams kilo klausimas – kodėl aukštojo mokslo sistemos reforma Lietuvoje vyksta žiūrint daugiausia į Didžiosios Britanijos modelį? Anaiptol ne visose ES valstybėse aukštasis mokslas yra mokamas, kai kuriose iš viso nemokamas (pvz., Slovėnijoje, Vengrijoje, Danijoje), kitose mokamas iš dalies (pvz., Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje) ir pan. Geriausia būtų, jei aukštojo mokslo reformai Lietuvoje vadovautų tarptautinė ekspertų grupė, sudaryta iš gerąsias praktikas sukūrusių Europos valstybių atstovų.

Europos tautų šeimoje nesame vieni, todėl visada galime pažiūrėti, kaip gyvena kaimynai ir pasimokyti iš kitų klaidų. Ne išimtis ir aukštasis mokslas. Juk galime peržiūrėti visas Europos aukštojo mokslo sistemas ir pasirinkti geriausią, kuri atitiktų Lietuvos poreikius. Tačiau pirmiausia reikia skatinti laisvą diskusiją ir studentiškų organizacijų įsitraukimą. Tą ir pavyko padaryti YES projektui, kuris paskatino įvairias Lietuvos jaunimo organizacijas ir draugijas sėkmingai aptarti aukštojo mokslo problemas Lietuvoje ir palyginti Lietuvos situaciją su kitų ES valstybių patirtimi.

Ignas Paukštys