Studentai, pradėję mokytis vokiečių kalbos pavasario semestre, po trijų su trupučiu mėnesio jau pristatinėjo savo „Svajonių biurą“ vokiškai. Skamba neįtikėtinai, ypač jei tik pradedi mokytis naujos kalbos. Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros lektorė Nida Matiukaitė, dėstanti vokiečių kalbą kaip pasirenkamąjį neprograminį dalyką, dalijasi patirtimi, kaip sėkmingai mokyti užsienio kalbų į pagalbą pasitelkiant moderniąsias technologijas ir pažangias metodikas.

Jūsų studentai, pradėję mokytis vokiečių kalbos pavasario semestre, po trijų su trupučiu mėnesio jau pristatinėjo savo ,,Svajonių biurą“? Skamba neįtikėtinai, ypač jei tik pradedi mokytis naujos kalbos. Kaip Jums pavyksta juos išmokyti?

Taip, studentai iš tikrųjų puikiai pristato savo svajonių biurus, pasimokę vos tris mėnesius. Kai kurie netgi rodo laboratorijas, kuriose jau šiuo metu dirba, su visa įranga ir instrumentais. Pasibaigus pristatymams, visi nuščiūva, o akys sako: „Fantastika, norim dar!“ Mėgstu pristatymus, jeigu jie daromi nuoširdžiai ir kūrybingai. Tačiau to mokomės visą semestrą, o štai jau po pirmųjų vadovėlio skyrių studentai prisistato, rodo nuotraukas, jas komentuoja, pasitelkiame netgi visagalį „Facebooką“.

Vienas mano metodikos pagrindinių principų – mokyti kalbėti viešai. Per semestrą studentai parengia mažiausiai 5–6 mini pristatymus. Pavyzdžiui, vadovėlyje „Menschen“ („Žmonės“), iš kurio mokomės, yra tekstukai, kur trys jaunuoliai įdomiai pristato savo skirtingus akinius. Remdamasi šiais tekstukais duodu užduotį auditorijoje kūrybingai pristatyti kokį nors savo daiktą – krepšį, megztinį, tušinuką. Pristatymai būna linksmi. Kadangi dirbu kompiuterizuotoje auditorijoje ESEC‘e (turiu dvi auditorijas, kuriose instaliuoti mano medijų paketai kartu su vadovėliu „Menschen‘‘), pasitelkiam kuo daugiau medijų. Žinoma, tai tik žavioji mokymosi pusė. Nepaisant viso naujų metodų spektro, kurį naudojame, labai nuosekliai mokomės gramatikos, nes modernūs vadovėliai nepristato jos sistemingai. Esu sukūrusi uždaras savo studentų grupes „Facebooke“, kur sukeliu papildomas užduotis. Baigiamajai prezentacijai duodu pagrindinių sakinių modelius, įkeliu maketą iš paveikslėlių žodyno, kuris siūlo daugybę idėjų. Turbūt todėl studentų rezultatai tokie džiuginantys. Beje, temas prezentacijoms visada sugalvoju pati, nes vadovėliai, kad ir kokie modernūs būtų, deja, nei nuoseklios gramatikos sistemos, nei temų prezentacijoms nesiūlo.

Šiuolaikiniam dėstytojui vis dėlto reikia turėti labai gerą vadovėlį, atitinkantį paties dėstytojo požiūrį į dėstymą. Man toks vadovėlis yra jau minėtas „Menschen‘‘. Jo koncepciją praplečiu.

Kas svarbiausia dėstant užsienio, konkrečiai vokiečių, kalbą?

Vokiečių kalba iš tikrųjų nelengva, tačiau viską lemia motyvacija, gabumai kalboms. Mūsų studentai tikrai labai gabūs. Per tris keturis semestrus jie visai neblogai įvaldo naują kalbą, antrakalbiai atnaujina savo žinias, įgytas mokyklose. Kad nebūtų labai sunku, reikia nuoseklumo, nes vokiečių kalba – kaip statinys, kur pamiršus įmūryti vieną plytą viskas griūna. Gramatiką galimą supaprastinti iki minimumo, tuomet reikia leisti iškart bendrauti tarpusavyje, daug kartų kartojant panašios struktūros frazes. Tam turiu puikią knygą „Deutsch zu2weit. Romantisch-grammatisches Arbeitsbuch’“ („Vokiečių kalba dviese. Romantiškai-gramatiškos pratybos“). Labai padeda modernios medijos. Pvz., yra videofilmų serija „German easy“, kur Vokietiją pristato šaunūs žurnalistai, kalbindami žmones gatvėje, turguje, stotyje ir pan. Kalba autentiška, bet yra angliški subtitrai. Pasitelkus anglų kalbą, viskas vyksta greičiau, galima sustabdyti kadrą, įsiklausyti, kas ir kaip sakoma. Pati sukuriu užduotis šiems filmams.

Dar viena mano metodikos subtilybių – nestabdyti studentų, jeigu jie nori išreikšti daugiau, negu įmanoma pasitelkus vien žodžius ir frazes iš vadovėlio. Studentai visada per paskaitas gali naudotis internetu.

Inovatyvių mokymo metodų taikymas praktikoje yra labai sveikintinas ir dabar itin populiarėjantis. Kaip ryžotės dėstyti inovatyvioje aplinkoje? Tam reikia ne tik parengti dėstymo metodiką, bet ir pačiam nuolat vytis sparčiai besivystančias moderniąsias technologijas? Ar tai iššūkis dėstytojui, ar normalus darbo procesas šiandieniame akademiniame gyvenime?

Naudotis moderniomis technologijomis didelio ryžto nereikia. Jos pačios skverbiasi į mūsų gyvenimą, dabar galbūt jau reikia tai pristabdyti, kad neužsižaistum. Tačiau ir privalumai fantastiški. Man tai nesunku, ypač kai turiu galimybę dirbti ESEC‘e. Kompiuteryje turiu instaliuotą savo medžiagą, rodau ją išmaniojoje lentoje, studentai turi instaliuotą specialiai jiems skirtą diską, gali auditorijoje atlikti interaktyvius pratimus, klausytis įrašų su ausinėmis.

Moderniosios technologijos – joks iššūkis, tai kasdiena, realybė ir būtinybė. Palaikau ryšius su kolegomis iš Europos ir kitų šalių. Tai labai naudinga keičiantis medžiaga, patirtimi, informacija. Be to, atsilikti neleidžia studentai. Modernios medijos – jų pasaulis. Nepažinsi jo, nepažinsi ir savo publikos.

Ar daug studentų VU nori mokytis vokiečių kalbos? Kokie Jūsų studentai? Siejantys šią kalbą su ateities karjera, pomėgiais ar noru tobulėti?

Vokiečių kalbą kaip neprograminį (NPD) dalyką renkasi nemažai, tačiau ne tiek, kiek galėtų, kiek mums, dėstytojams, norėtųsi. Kai vokiečių kalbą buvo galima rinktis nemokamai, kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką, grupės buvo daug didesnės, tačiau ne visi studentai buvo motyvuoti. Be to, egzistuoja didelė VU techninės sistemos problema. Kol kas pas mus nėra galimybės skirstyti studentus į grupes pagal A1.1, A1.2, A2.1, A2.2 ir t. t. lygius, kaip paprastai daroma mokant užsienio kalbų. Galimas tik apytikris skirsymas į A1, A2, B1, B2. Tai neatitinka vadovėlinės medžiagos ir valandų kiekio, reikalingo tam tikram lygiui pasiekti, sukelia labai daug nepatogumų dėstytojams ir studentams. Dėl to daugelį jų prarandame. Be to, mano manymu, per mažai dirbame su savo publika. Reikia viešinti ir mūsų veiklą, nes daug kam vokiečių kalba vis dar asocijuojasi su neįveikiamu baubu. Mokytis vokiečių kalbos tikrai gali būti įdomu!

Studentai, kurie ateina pas mane, yra smalsūs, įdomūs, greit besimokantys, kritiški. Jiems bet ko nepasiūlysi. Jie renkasi vokiečių kalbą dėl įvairių priežasčių. Daugelis ją sieja su tolimesne karjera, pvz., medikai. Kiti ateina, nes mėgsta mokytis kalbų, dar kiti – asmeniniais sumetimais. Daug kas nori atgaivinti savo žinias, įgytas mokykloje. Dar viena kategorija – grįžusieji po ERASMUS ar kito tipo studijų. Pasimokę vokiečių kalbos svetur, studentai nori jos nepamiršti, be to, jiems norisi aiškintis gramatiką su dėstytoju negimtakalbiu, nes tuomet jie gali be streso visko išsiklausinėti, suprasti kalbos sistemą, logiką, o to būdami, pvz., Vokietijoje, neįstengia.

Kaip vertinate universiteto pastangas diegiant inovacijas į kalbų mokymosi procesą?

O čia jau „nepatogus“ klausimas! Daug metų vargau su auditorijomis. Palyginti gerai buvo Žurnalistikos institute ir Komunikacijos fakultete. Teisės fakultete nėra auditorijų su nuolat veikiančiomis medijomis. Mes, UKI dėstytojai, su savo NPD esame tarsi be vietos, niekam fakultetuose neįdomūs ir nereikalingi. Ačiū Ekonomikos fakulteto vadovybei, kad paliko vokiečių kalbos kabinetą, jį suremontavo. Esu labai dėkinga ESEC’o darbuotojams ir vadovybei, kad mane priglaudė, kad galiu konsultuotis su technikos specialistais, tai man be galo svarbu. Tokių sąlygų neturėjau niekur, bet jas atsitiktinai atradau pati. Visada ir visur ieškojau galimybių moderniai mokyti studentus.

Kol kas kalbų mokymui modernizuoti VU nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Tikiuosi, kad naujoji VU vadovybė ir visa bendruomenė kitaip pažvelgs į mūsų problemas. Moderniai mokyti reikia visų užsienio kalbų, ne tik vokiečių.