Knygos, kompiuteris ir kava – taip kiekvienai paskaitai ruošiasi geriausia 2014 metų Užsienio kalbų instituto dėstytoja Hannah Shipman. Rektoriaus premijos laureatė stengiasi kurti tokią atmosferą, kuri skatintų studentus kalbėti ir, svarbiausia, kad jie nebijotų suklysti.

Kodėl tapote dėstytoja?

Abu tėvai buvo mokytojai ir beveik visa šeima susijusi su švietimu (tėtis, dėdė, proseneliai). Tai buvo natūralus apsisprendimas. Negaliu įsivaizduoti darbo be žmonių, o savo darbe jų sutinku daug ir įdomių. Be to, man smagu matyti daromą pažangą. Dėstydama kitiems, mokausi ir pati, turiu surasti, kaip bendrauti su auditorija.

Kada ir kodėl nusprendėte atvykti į Lietuvą?

Prieš atvažiuodama į Lietuvą, porą metų dirbau kalbų mokykloje Taline. Estija man labai patiko, bet ji maža. Norėjau pamatyti truputį daugiau pasaulio ir imtis naujų iššūkių. Vadovas man pasiūlė atvykti į Lietuvą ir Vilniuje įsteigti kalbų mokyklą. Taip ir atsitiko – vadovavau kalbų centrui 6 metus, o nuo 2009 m. dirbu Vilniaus universitete. Baltijos šalis pasirinkau dėl to, kad tai atrodė egzotiška, bet ne taip toli nuo namų. Prieš 10 metų ketinau įsikurti Jungtinėje Karalystėje, tačiau dabar aš čia… Mano kraštas buvo Anglija, o dabar mano namai Lietuvoje.

Ką Jums duoda dėstymo patirtis?

Man patinka bendrauti su žmonėmis, su kuriais, nebūdama dėstytoja, greičiausiai nesusitikčiau. Apskritai žmonės yra įdomūs, intriguojantys ir saviti. Mėgstu savo darbą, nes dėstyti kalbą ir bendrauti be galo įdomu.

Kokią, Jūsų nuomone, Jus pažįsta studentai?

Tikiuosi, kad jie pasakytų, jog esu teisinga, draugiška ir stengiuosi, kad paskaitos būtų įdomios ir aktualios.

Pati mokausi lietuvių kalbos (beje, ji labai graži) ir žinau, kaip aplinka auditorijoje gali arba padėti, arba kliudyti studentų pažangai. Mokytis kalbos nėra lengva, kartais iškyla psichologinių barjerų. Mano tikslas – sukurti draugišką atmosferą, kad studentai nebijotų kalbėti arba suklysti, ir sukurti tokias sąlygas, kad visi turėtų galimybę tobulėti.

Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras dėstytojas?

Auditorijoje jis turi būti savimi. Kita vertus, visiems puikus nebūsi: tas pats dėstytojas vienam studentui atrodo tinkamas, o kitam – ne, todėl tiek studentų, tiek dėstytojų tikslas yra surasti būdą, kaip bendrauti ir dirbti kartu. Mano nuomone, geras dėstytojas išmano savo dalyką ir jam rūpi tai, ką jis daro. Toks dėstytojas gerbia kitus ir reikalauja pagarbos sau, jis ugdo studentus kaip atsakingus piliečius.

Ar Vilniaus universitete reikalingos geriausių dėstytojų nominacijos? Kodėl?

Manau, kad dėstytojų darbas ne iš lengvųjų. Jis neabejotinai turi įtakos studentų ateičiai ir požiūriui į pasaulį. Tokioje didelėje institucijoje kaip universitetas svarbu pastebėti žmonių pastangas. Kai buvę studentai jau dirbdami po kelerių metų rašo laiškus ir dėkoja, kad padėjau, tai reiškia, kad darbas buvo prasmingas. Studentų, administracijos ir paties rektoriaus pripažinimas, be abejo, motyvuoja.

Modernias technologijas stengiatės inkorporuoti į savo paskaitas ir parodyti, kad jos gali padėti mokytis ir už auditorijos ribų. Kaip atrodo šis procesas?

Dėstau anglų kalbos leksiką. Kadangi laikas ribotas, tenka pasitelkti priemones, kurios padėtų studentams mokytis. Nebe tie laikai, kai dėstytojas turi viską žinoti ir pasakyti. Mano pareiga – duoti įrankius, kad studentai galėtų dirbti savarankiškai ir patys būtų atsakingi už savo mokymąsi. Raginu studentus sukurti savo mokymosi medžiagą, nes toks procesas naudingas. Kiekviena grupė turi savo virtualią aplinką, kur vyksta diskusijos, galima dalytis straipsnių nuorodomis, vaizdo medžiaga ir t. t.

Kita vertus, technologijos niekada negali pakeisti gyvo bendravimo. Auditorijoje svarbiausia yra dėstytojas ir studentai su rašikliais, užrašais, lenta ir atviru protu.

Raginate studentus diskutuoti, pasisakyti? Kodėl?

Žinoma! Kalbų mokymas susijęs su efektyviu bendravimu, o kalbėjimas yra vienas iš svarbiausių gyvenimo įgūdžių. Diskutuodami studentai ne tik išsako ir pagrindžia savo nuomonę, bet ir klausosi kitų, reaguoja. Taip lavinamas kritiškas mąstymas, išryškėja kultūriniai skirtumai, ypač tuomet, kai studentai yra iš įvairių šalių ir studijuoja pagal mainų programą. O kas nemėgsta žaisti „velnio advokato“?!

Kokie yra Jūsų ir studentų santykiai?

Čia galbūt pastebėsime kultūrinių skirtumų. Aš prašau, kad studentai mane vadintų Hannah, nes toks mano vardas. Kai jie mane vadina „teacher“, nereaguoju, nes man tai skamba keistai. Arba mano natūrali reakcija būna: „Taip, studente numeris penki…“ Taigi, aš Hannah, bet tikrai „Jūs“, o ne „Tu“ – visada reikalingas profesinis atstumas. Trumpai sakant, jei yra abipusė pagarba, visi kiti santykiai yra natūralūs.