Rugsėjo 20 d. LR Seime vyko Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) organizuota konferencija „Aukštųjų mokyklų autonomija: sąvoka ir jos taikymas šiandienos kontekste“. Konferencijoje dalyvavo ekspertai iš užsienio ir Lietuvos universitetų atstovai, buvo diskutuojama apie aukštųjų mokyklų autonomijos istoriją, problematiką ir ribas.

Nėra vieno autonomijos etalono

Europos universitetų asociacijos Valdymo, autonomijos ir finansavimo departamento vadovas Thomas Estermannas pristatė autonomijų modelių, kuriais naudojasi Europos šalių universitetai, apžvalgą. Šios apžvalgos esmę galima būtų apibūdinti taip – Europoje neegzistuoja vieno, etaloniško ir neginčijamo aukštųjų mokyklų autonomijos modelio. Kiekviena šalis šį klausimą sprendžia savaip.

Pasak T. Estermanno, egzistuoja skirtingos autonomijos rūšys: organizacinė autonomija, finansinė autonomija, personalo valdymo autonomija ir akademinė autonomija. Aukštoji mokykla gali naudotis visomis šiomis autonomijos rūšimis, tačiau kiekvienos iš šių autonomijų lygis gali būti skirtingas. „Daugumoje Europos šalių universitetai turi laisvę spręsti klausimus, susijusius su jų struktūra – kiek ir kokių jiems turėti fakultetų ir pan. Tik kai kuriose šalyse ši laisvė yra apribota. Kalbant apie vadinamųjų „žmonių iš šalies“ dalyvavimą aukštosios mokyklos valdyme, mes matome kitą situaciją. Valstybės dalyvavimas aukštosios mokyklos valdyme būna ir gana platus, ir visiškai minimalus“, – sakė T. Estermannas.

Vertindamas autonomiją, kuria dabar naudojasi Lietuvos aukštosios mokyklos, pranešėjas nurodė, kad organizacinės autonomijos lygis mūsų šalies universitetuose yra gana aukštas, finansinės autonomijos – žemas, personalo valdymo autonomijos – vidutinis, o akademinės autonomijos – labai žemas.

Apibendrindamas savo pranešimą, T. Estemannas pabrėžė, kad autonomija yra labai svarbi kiekvienai aukštajai mokyklai, tačiau daug svarbiau, kad pagal suteiktą autonomiją būtų išlaikoma pusiausvyra tarp universiteto teisių ir pareigų.

Autonomija – nestandartinių požiūrių taikiklyje

Konferencijos pranešėjai pateikė ir nestandartinį požiūrį į autonomiją. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius Paulius Subačius savo pranešime „Autonomija postkolonijiniam mokslininkui“ pažvelgė į autonomijos klausimą antropologiniu požiūriu.

Kritiškai žiūrėdamas į šiuolaikinius mokslininkus, P. Subačius priskyrė juos postkolonijiniam tipui. Anot jo, daugumą šiandieninių Lietuvos mokslininkų charakterizuoja didžiulis vidinės laisvės deficitas. „Galima stebėti, kaip tokiems mokslininkams pasireiškia pavaldaus žmogaus mentalitetas. Jei globėjiškos galios pritrūksta – jos ieškoma“, – sakė P. Subačius. Tokiomis sąlygomis autonomijos idėja neretai būna iškreipiama, o nesant tinkamo savikontrolės mechanizmo, suteiktomis autonomiškomis laisvėmis pradedama piktnaudžiauti. „Kai savikontrolės mechanizmas neveikia – pasitikėjimas akademine bendruomene mažėja“, – pabrėžė P. Subačius.

Tačiau tai nereiškia, kad autonomija turi būti ribojama ar kad jos reikėtų atsisakyti. P. Subačius, kaip ir T. Estemannas, kalbėjo apie tai, kad autonomijos arba tam tikros laisvės sąvoka yra neatsiejama nuo pareigų sąvokos. Be to, P. Subačius pažymėjo, kad postkolonijinė dimensija charakterizuoja ne tik mokslininkus, bet ir visą šiandieninę Lietuvos visuomenę.

Kritinių pastabų apie autonomijos suvokimo problemas pažėrė ir VU Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros mokslininkas stažuotojas dr. Kęstutis Kirtiklis. „Šiandien autonomija labiau suprantama ne kaip savarankiško sprendimų priėmimo galimybė, o kaip būsena, kada tavęs nepastebi, nemato, nekliudo“, – sakė jis.

Autonomijos klausimas – Konstitucinio teismo akiratyje

Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis priminė konferencijos dalyviams, kad aukštųjų mokyklų autonomiją garantuoja 40-as Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis. Apie šios konstitucinės nuostatos pricipus kelis kartus yra pasisakęs ir Konstitucinis teismas. Pasak J. Galginaičio, pirmą nutarimą, susijusį su šia nuostata, Konstitucinis teismas paskelbė dar 1994 m. Prorektorius pažymėjo, kad ir dabar Seimo narių grupės pateikta užklausa Konstituciniam teismui dėl kai kurių naujojo Mokslo ir studijų įstatymo punktų atitikties Konstitucijai yra susijusi su konstituciškai įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija.

J. Galginaitis priminė, kad dar tais pačiais 1994 m. Konstitucinis teismas konstatavo, kad „tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“. Prorektorius pažymėjo, kad nė vienas naujai priimtas įstatymas negali siaurinti nustatytos aukštųjų mokyklų savivaldos, nes tai tiesiogiai prieštarautų Konstitucijai.

Savo abejonės dėl naujojo Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai konferencijoje išsakė ir Vilniaus dailės akademijos strateginės raidos prorektorius doc. dr. Saulius Vengris. Konferencijos dalyviams jis pateikė kai kurių naujo įstatymo nuostatų ir anksčiau priimtų Konstitucinio teismo nutarimų palyginimą bei analizę.

Konstitucinio teismo išaiškintos autonomijos sampratos šalininkams konferencijoje oponavo Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesorius Vytautas Daujotis. Jis pažymėjo, kad kalbant apie aukštųjų mokyklų autonomiją pirmiausia reikia kalbėti apie tos autonomijos ribas. „Autonomija nėra visiška nepriklausomybė. Ji turi turėti ribas. Tos ribos turi būti nustatytos įstatymu, o ne Konstitucinio teismo išaiškinimu“, – sakė konferencijoje V. Daujotis.