Vasario mėnesį VU Senato komisijoje patvirtinta nauja užsienio kalbų mokymo tvarka gimė po ilgų svarstymų Studijų komitete, karštų ginčų su fakultetų dekanais, aptarimų su studentais. Tad kokios naujovės laukia studentų? Apie tai „U. V.“ teiraujasi VU Užsienio kalbų instituto direktorės doc. Nijolės Bražėnienės.

Užsienio kalbų mokymo tikslas yra kelti Vilniaus universiteto studentų kalbų mokėjimo lygį, plėsti kalbų įvairovę, siekti, kad Universiteto absolventas gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas.

Kalbų mokymo strategija Universitete formuojama remiantis Europos Komisijos, Europos Tarybos bei LR Vyriausybės dokumentais, nubrėžiančiais pagrindinius užsienio kalbų mokymo aukštojoje mokykloje uždavinius:

• rengti studentus profesinei ir mokslinei veiklai daugiakalbėje ir daugiakultūrinėje aplinkoje;
• teikti deramą kalbinę paramą mobiliems studentams;
• skatinti savarankišką kalbų mokymąsi, norą tobulėti bei mokytis naujų kalbų;
• kurti naujas kalbų mokymo ir mokymosi aplinkas (el. mokymas, autonominis mokymas, daugialypė terpė ir kt.);

Kalbų klausimas yra tiesiogiai susijęs su daugeliu pagrindinių Bolonijos proceso tikslų: studentų mobilumo skatinimu, absolventų įsidarbinimo galimybių Europos darbo rinkoje gausinimu, aukštojo mokslo patrauklumo stiprinimu. Šiuos tikslus bus galima pasiekti tik tada, kai visiems studentams, nepriklausomai nuo jų specialybės, bus suteikiama galimybė mokytis kalbų.

Kaip mokoma ir mokomasi užsienio kalbų Vilniaus universitete?

Pirmiausia pagrindinių ir vientisųjų studijų programose pirmoji užsienio kalba – anglų, vokiečių, prancūzų, rusų – kaip ir anksčiau, lieka privaloma. Nauja yra tai, kad fakultetas, atsižvelgdamas į savo studijų programų pobūdį, užsienio literatūros poreikį, gali pasirinkti vieną kalbą, kurią privalės mokytis visi fakulteto arba tam tikros studijų programos studentai. Tikėtina, kad dažniausiai tai bus anglų kalba, kuri šiuo metu yra paklausiausia. Tačiau negalima leisti, kad Vilniaus universitete liktų vienintelė – anglų – kalba. Fakultetai turi būti suinteresuoti, kad tie studentai, kurie vidurinėje mokykloje kaip pirmąją užsienio kalbą mokėsi vokiečių, prancūzų ar rusų, galėtų ją tobulinti ir Universitete kaip pasirenkamąjį ar laisvąjį dalyką.

Pastaruoju metu kai kurių fakultetų tendencija mažinti pirmosios užsienio kalbos auditorinių valandų skaičių, ypač pirmame kurse, gali neigiamai atsiliepti visai studijų kokybei. Kaip tik pirmame kurse pagrindinis darbas vyksta per pratybas, kur formuojami pagrindiniai kalbiniai gebėjimai, būtini universitetinėms studijoms: akademinis rašymas, mokslinės literatūros skaitymo strategijos įsisavinimas, dalykinės kalbos žodyno formavimas ir kt. Manome, kad tose studijų programose, kuriose studentams būtina specialybės literatūra užsienio kalba nuo pat pirmo kurso, bei tose specialybėse, kur, nesant konkurso, įstoja silpniau pasirengę studentai, auditorinių valandų skaičius pirmajai užsienio kalbai per semestrą turėtų būti ne mažesnis kaip 64 valandos.

Naujoje koncepcijoje numatoma skatinti ir antrosios kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, ispanų, italų – mokymą. Deja, antroji užsienio kalba šiuo metu dar nėra privaloma mūsų studijų programose. Antrąją užsienio kalbą kaip pasirenkamąjį dalyką mokosi tik Filologijos fakulteto ir TSPMI studentai. Kituose fakultetuose ją pasirenka kaip laisvąjį dalyką.

Užsienio kalbų institutas yra parengęs šias antrosios užsienio kalbos programas: pažengusiems – dalykinė arba bendroji kalba, pradedantiesiems – bendroji kalba, specialieji kursai pažengusiems – verslo anglų kalba, verslo vokiečių kalba, studijų įgūdžiai (Study skills – važiuojantiems studijuoti į užsienio universitetus), debatų anglų kalba ir kt.

Atsižvelgiant į atitinkamų studijų programų reikalavimus, antrąją užsienio kalbą galima mokytis kaip privalomąjį, pasirenkamąjį arba laisvąjį dalyką.

Pateikiame lenteles, kuriose išdėstyta visa užsienio kalbų mokymo struktūra.

Tai turėtų žinoti tiek studentai, tiek fakultetų administracija:

Užsienio kalbų grupės sudaromos studijų pradžioje pagal žinių lygį (esant tokiai galimybei fakultete), studentų skaičius grupėje 10–15 (pagal Senato komisijos 2006 m. birželio 8 d. patvirtintas normas).

Užsienio kalbos (ar kalbų) kursas baigiamas egzaminu ir žinių įvertinimai įrašomi į diplomo priedėlį, nurodant, kokiu lygiu išlaikytas egzaminas. Kalbinių gebėjimų lygiai A1 ir A2 skirti kalbos pagrindams įvertinti, B1 ir B2 nurodo vidutinį kalbos mokėjimo lygį, C1 ir C2 – efektyvusis kalbos mokėjimas.

Universitetinių studijų pirmosios užsienio kalbos siekiamybė yra C1 lygis. Toks kalbų vertinimas yra priimtas visoje Europoje, aprašytas leidinyje „Bendrieji Europos kalbų metmenys: mokymas, mokymasis ir vertinimas“, ir jo turėsime laikytis.

Jeigu pirmosios užsienio kalbos žinios yra geros, studentams suteikiama galimybė laikyti egzaminą anksčiau programoje nustatyto termino. Išlaikius egzaminą įskaitomi visi tam dalykui skirti kreditai. Nepanaudotus pirmosios užsienio kalbos mokymui skirtus kreditus, studentas gali išnaudoti kitai užsienio kalbai arba kitų dalykų studijoms.

Norintiems laikyti užsienio kalbos/ų egzaminą aukštesniu lygiu, suteikiama galimybė laisvojo klausytojo teisėmis lankius papildomus kursus, laikyti aukštesnio lygio egzaminą iki baigiamojo semestro pradžios. Pavyzdžiui, jei pirmosios užsienio kalbos egzaminas išlaikytas B2 lygiu, gerai pasirengus, galima bus laikyti C1 lygiui.

Kituose universitetuose išklausyta ir įvertinta pirmoji užsienio kalba yra įskaitoma, jei jos programa, apimtis ir išlaikyto egzamino lygis atitinka numatytą studijų programoje. Kaip laisvasis dalykas užsienio kalba įskaitoma be apribojimų.

Vilniaus universiteto studentai renkasi kalbas motyvuotai, suvokia jų svarbą šiuolaikinėje daugiakalbėje visuomenėje, mokosi jų noriai. Tačiau kalbinė situacija ir su tuo susiję kalbiniai poreikiai fakultetuose yra labai skirtingi. Dėl to nėra nei įmanoma, nei tikslinga kurti vieno užsienio kalbos mokymo modelio. Tačiau universitete turėtų būti sudaromos vienodos sąlygos visų fakultetų studentams rinktis ir mokytis kalbų.