Kasmet gegužės 3 d. Vilnių užplūsta lenkų turistai, vietiniai lenkai taip pat švenčia Gegužės 3-iąją. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Eligijus Raila papasakojo, kuo reikšminga ši data ir ką ji reiškia Lietuvai.

Kodėl mes vis dar nevertiname, nešvenčiame Gegužės 3-iosios? Požiūris į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją lyg ir šiek tiek pasikeitė, bet mums tai nėra šventė.

Tai labai giliai įdiegtas stereotipas. Į šią konstituciją tradiciškai žiūrime kaip į galutinę Lietuvos ir Lenkijos susiliejimo fazę, Lietuvos vardo išnykimą, bet negalima XX a. kategorijomis nusakyti XVIII a. realijų. Tauta ir valstybė buvo visai kitaip suprantamos. Mums labai stipriai įdiegtas antilenkiškas politinės istorijos įvaizdis, taigi ir konstitucija buvo svarbi tik lenkams. Bet joje kalbama apie universalesnius dalykus: naują parlamentarizmą, naują konstitucinę savimonę. Tai ne žlugimas, o priešingai – bandymas išeiti iš dramatiškos anarchinės situacijos. Konstitucija numatė visai kitą, naują Lietuvos ir Lenkijos valstybės perspektyvą. Mums įdiegta net ne sovietmečiu, ne prieškariu, o dar nuo aušrininkų laikų, kad viskas, kas buvo iki Liublino unijos – tai mūsų, lietuviška, o po Liublino unijos – viskas lenkų, Lietuvos nebėra.

Nemanau, kad požiūris į Gegužės 3-iosios konstituciją Lietuvoje keistųsi, bet neblogai, kad aukštojoje kultūroje ji minima. Vargu ar ši konstitucija kada nors taps mūsų savimonės dalimi.

Tada kam buvo skirtas vertimas į lietuvių kalbą?

Gal šiandienos prasme skaitytojų nelabai buvo. O ir to vertimo kalba nelabai švari, daug slavizmų, bet tai rodo, kad Lietuvoje užgimsta politinė mintis, nes tai pirmas politinio dokumento vertimas į lietuvių kalbą. Skaitytojas ne toks svarbus. Tai liudija, kad Lietuvai ta konstitucija buvo labai svarbi. O kas dabar skaito Lietuvos Respublikos Konstituciją? Tai grynai politinis ir juridinis momentas. Jis rodo, kad atsirado žmonių, kurie išskyrė Lietuvą kaip atskirą politinį subjektą.

„Abiejų tautų tarpusavio įžadas“ buvo tam tikros derybos: Lenkijos teisės istorikai išsiaiškino, kad lietuvių delegacija parėmė Gegužės 3-iosios konstituciją, o lenkai pritarė tam pasižadėjimui, numatančiam tam tikrą Lietuvos išskyrimą. Tai buvo kitokia Lietuva, kuri, aplinkybėms susiklosčius kitaip, gal būtų išsiskyrusi, išsivadavusi. Toje konstitucijoje buvo numatyta kas 25 metus visą tekstą peržiūrėti. Užaugus S. Daukanto kartai, žemaičių bajorų sąjūdžiui, gal Lietuva būtų galėjusi ir atsiskirti, sukurti savo valstybę, tegul ir lenkiškai kalbančią. Dabar sunku pasakyti, kaip galėjo būti. Bet pati konstitucija yra labai svarbi, jos reikšmė universali, ir reikia didžiuotis, kad prisidėjome prie tokio svarbaus postūmio Europoje.

Ką valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste reiškia Gegužės 3-iosios konstitucija?

Tarsi nėra jokios užuominos į Gegužės 3-iosios konstitucijos turinį, bet, kita vertus, galime sakyti, kad XVIII a. buvo beužgimstanti Lietuvos valstybingumo idėja. Pirmieji elementai tada išryškėjo, net kariuomenės atributikos skirtingo ženklinimo (Lietuvos – su Vyčiu). XIX a. Rusijos imperija visą šį procesą užgniaužė, kitu atveju gal būtų buvę kitaip. XX a. atkurdami valstybę turėjome prisiminti, kad jau buvo tokių bandymų, tik tauta tada buvo kitokia – bajorai, didikai, o XX a. pradžioje tauta suvokiama kaip nacionalinis visetas. Kitaip tariant, negalime reikalauti, kad Vytautas Didysis būtų paskelbęs Vasario 16-osios aktą XV a. pradžioje. Gražus ir prasmingas pavyzdys, kai Raseinių pavieto bajoras, Biržiškų protėvis pasirašė po Gegužės 3 d. konstitucija trim kryžiukais, nes nemokėjo rašyti. Lietuvos atskirumo savimonė jau buvo susiformavusi. Matyt, mąstė lenkiškai, bet suvokė Lietuvos savastį, tik kiek kitaip.

O Europos kontekste ar Lietuvos padėtis valstybingumo požiūriu išskirtinė?

Tokių pavyzdžių yra, bet taip jau nutiko, kad Lietuvos viduramžių istorija tapo skambiausiu mūsų atminties akordu, kuris tą atskirumą, savastį ir palaikė. Bėda, kad vėliau ta istoriškumo samprata buvo sutelkta tik į vieną laikotarpį, atmetant visus kitus, kas nėra teisinga. Valstiečiai XVIII a., tarsi būdami už konstitucijos ribų, taip pat gyveno, dalyvavo, mylėjo, kūrė, dirbo. Iš jų, iš tų valstiečių, ir atsirado valstybė XX a. pradžioje.

Jei spręstume tik pagal kalbą, reiktų iš mūsų lietuviškos savimonės išmesti viską, net ir universitetą, kur buvo dėstoma lotynų kalba. Taip patys nususiname savo istoriją.

Kviečiame į doc. Eligijaus Railos paskaitą apie Gegužės 3 d. konstituciją gegužės 17 d. 17 val. Č. Milošo skaitykloje (Centrinė biblioteka, Universiteto g. 3, I a.).