Dauguma mūsų ne vieną kartą esame patyrę jausmą, kai klausydamiesi koncerto, žiūrėdami teatro spektaklį ar palaikydami savo komandą sporto varžybose jaučiamės tarsi kitokie, tarsi pakylėti, tarsi draugiškesni greta esantiems. O po renginių norime dalytis savo įspūdžiais su kitais. Ir – jei renginiai nenuvilia – siekiame lankytis juose dar ir dar.
Ar dažnai susimąstome, kokią įtaką mūsų visuomenei daro kultūros renginiai? Ar jie turi išliekamąją vertę? Ar dalyvavimas kultūros renginiuose iš tiesų atneša mums naudos? Kaip šią naudą pamatuoti? O galbūt kultūra yra tik laiko ir pinigų švaistymas? Tai išsiaiškinti siekia Vilniaus universiteto mokslininkų grupė: prof. dr. Darius Plikynas, prof. dr. Rimvydas Laužikas, habil. dr. Leonidas Sakalauskas, Arūnas Miliauskas ir dokt. Vytautas Dulskis. Jie tiria, kokį poveikį kultūros renginiai daro visuomenei ir siekia sukurti kultūros procesų socialinio poveikio matavimo metriką bei modelį.
Svarbu numatyti kultūros politikos sprendimų padarinius
Stebint sporto varžybas arenoje kartu su kitais žmonėmis kyla daug stipresnės emocijos, nei tas pačias varžybas stebint televizoriaus ekrane. Žiūrėti teatro spektaklį gyvai yra visai kas kita, nei matyti jį per televizorių ar skaityti knygą, kuria remtasi statant spektaklį. Buvimas koncerte skambant gyvai muzikai jaudina daug labiau, nei tų pačių atlikėjų muzikos klausymas namuose. Tokios yra mūsų dalyvavimo kultūroje patirtys. Mokslininkai jas vadina kultūros poveikiu.
Pasak projekto vadovo prof. D. Plikyno, nors kultūrinių įvykių reikšmė žmonėms ir apskritai visuomenei yra visuotinai pripažinta, tačiau jų poveikio mechanizmai nėra gerai ištirti. „Ypač neaiškus ryšys tarp kultūros ir vadinamosios socialinės kapitalo formos. Sudėtingi globalizacijos, radikalizacijos, poliarizacijos ar marginalizacijos reiškiniai, vykstantys šiuolaikinėse dažnai daugiakultūrėse visuomenėse, kelia regioninius ir globalius iššūkius, kurių priežastis dar turime suvokti. Turime gebėti modeliuoti bei numatyti vienų ar kitų kultūros politikos sprendimų padarinius ir taip išvengti išteklių ir laiko požiūriu labai brangiai kainuojančių socialinių eksperimentų su pačia visuomene“, – sako mokslininkas.
Kartu reikėtų suvokti šio uždavinio sudėtingumą – juk tuo pat metu visuomenę ir jos socialinį kapitalą gali veikti ir daugybė kitų veiksnių, pvz., ekonominiai, technologiniai, religiniai, gamtiniai ir pan.
Kultūrinių panašumų turintys žmonės sąveikauja labiau
Vienas pirmųjų modeliuoti kultūros poveikį visuomenei pradėjo amerikiečių mokslininkas Robertas Axelrodas. 1997 m. jis sukūrė agentinį kultūros sklaidos ir poveikio modelį, kuris leido atskleisti, kaip palyginti nesudėtingi žmonių tarpusavio kultūrinės sąveikos principai gali atvesti į gan sudėtingus visuomenės sanglaudos mechanizmus. Vilniaus universiteto mokslininkams besigilinant į R. Axelrodo darbą ir kilo idėja išsiaiškinti, kaip kultūros renginiai veikia Lietuvos visuomenę. Rengiant tyrimų projektą buvo susikoncentruota į dalyvavimo kultūros renginiuose poveikį socialiniam kapitalui, kuris suprantamas kaip keturių socialinių kapitalų – žmogaus asmeninių ryšių tinklo, šio socialinio tinklo paramos lygio, asmens pilietinio aktyvumo bei pasitikėjimo ir bendradarbiavimo normų suvokimo – junginys. Socialinis kapitalas veikia kaip savotiški „visuomenės klijai“, siejantys pavienius žmones į grupes ir užtikrinantys konkrečios visuomenės gyvybingumą.
Pagal abstraktų R. Axelrodo modelį, mes esame labiau linkę sąveikauti su žmonėmis, su kuriais turime daugiau kultūrinių panašumų. Vilniaus universiteto mokslininkai šį klasikinį modelį praplečia įvesdami sąveiką ne tik tarp fizinės erdvės kaimynų, bet ir tarp socialinio kapitalo požiūriu panašių žmonių. Be to, greta porinės kaimynų sąveikos poveikio įvedamas naujas masinio poveikio mechanizmas, kuris atspindi šiuolaikinių masinio informavimo priemonių ir socialinių tinklų poveikio sklaidą populiacijoje. Simuliacijų metu Vilniaus universiteto mokslininkai stebi, kaip veikiant šiam mechanizmui populiacijos daug sparčiau konverguoja į vieną ar kelis klasterius. Tokie ir kiti rezultatai patvirtina empiriškai visuomenės sanglaudos struktūros dinamikoje stebimus reiškinius.
Nedalyvavimas kultūroje skaido visuomenę
Remiantis mokslinės literatūros analize, tyrime daroma prielaida, kad nedalyvavimas kultūros renginiuose lemia socialinio kapitalo mažėjimą ir visuomenės fragmentaciją. Tuo tarpu dalyvavimas kultūroje gali paskatinti du skirtingus procesus.
„Viena vertus, bendros kultūrinės veiklos gali „auginti“ visus keturis socialinius kapitalus, konsoliduoti visuomenę, didinti jos bendrą susitelkimą. Kita vertus, šios veiklos gali stiprinti tik kai kuriuos iš keturių socialinių kapitalų, o tai reiškia – konsoliduoti nedideles visuomenės grupes, kurios sukaupia didelį socialinį kapitalą tarp savo narių, tačiau jų ryšiai su kitomis grupėmis, pilietinis aktyvumas, pasitikėjimas kitais ir visuomenėje galiojančiomis normomis yra menkas“, – teigia tyrimo vadovas.
Šį procesą mokslininkai neretai vadina radikalizacija, kuri visuomenę veikia kaip fragmentuojanti, skaidanti jėga.
Modeliavimo proceso metu mokslininkai konstruoja trijų skirtingų tipų – aukštosios kultūros, populiariosios kultūros ir sporto – įvykių srautą, iš kurio konkretus asmuo renkasi, kokiuose įvykiuose dalyvaus. Mokslininkai fiksuoja, kad kiekvienas žmogus kultūroje dalyvauja nevienodai, t. y. vienu atveju žmogus gali būti kūrėjas, kitu – atlikėjas, o trečiu – pasyvus žiūrovas. Taip pat akivaizdu, kad didelę dalį kultūros įvykių žmogus paprasčiausiai praleidžia, nes dėl įvairių priežasčių negali ar nenori juose dalyvauti. Lygiai taip pat ir dalijimasis su kultūra susijusiomis socialinio kapitalo vertėmis vyksta skirtingais būdais: vienoks – paties renginio metu, kitoks – po renginio dalijantis patirtomis emocijomis, įspūdžiais su žmonėmis, kurie tame renginyje nedalyvavo.
Kuriamas kultūros poveikio modelis
Įgyvendindami projektą mokslininkai kuria agentinį imitacinį modelį, leidžiantį nustatyti, ar mūsų dalyvavimas kultūroje veikia bendrą socialinio kapitalo lygį mūsų visuomenėje ir kaip tai vyksta.
Pirmieji eksperimentai, atlikti su agentiniu modeliu, parodė, kaip socialinio kapitalo pokyčiai siejasi su skirtingais kultūros įvykių srautais ir skirtingais kultūros dalyvių tarpusavio sąveikos būdais. Pavyzdžiui, pastebėta, kad tuo atveju, kai turime menką kultūros įvykių įvairovę, aktyviai juose dalyvaujančius žmones ir silpnus šių dalyvių socialinius ryšius su nedalyvavusiais, visuomenė labai greitai skyla į dvi dalis – aktyviai dalyvaujantys konsoliduojasi į vieną didelę grupę, o nedalyvaujantieji lieka pavieniui, socialinėje atskirtyje. Šio eksperimento dalyviai formuoja panašias į tradicines agrarines (pavyzdžiui, XIX a.) kaimo bendruomenes, turėjusias nedidelį kultūros įvykių pasirinkimą ir menką įvykių įvairovę. Tokioje situacijoje dažnas daugumos bendruomenės narių dalyvavimas tame pat kultūros įvykyje (pvz., reguliarus dalyvavimas religinėse apeigose) veikė kaip labai stiprus daugumą bendruomenės narių konsoliduojantis ir dalį narių (nedalyvaujančių) marginalizuojantis veiksnys.
Šiuo metu kuriamas modelis yra testuojamas empiriniais duomenimis, surinktais įvairių tyrimų metu Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nors kultūros poveikio ir socialinio kapitalo tyrimai nėra nauja kryptis (panašius tyrimus atlieka ir Lietuvos kultūros ministerija, nevyriausybinės organizacijos), tyrimų, bandančių matematiškai apibrėžti dalyvavimo kultūroje ir socialinio kapitalo ryšius, nėra daug. Dar mažiau tokių, kuriuose bandoma modeliuoti ne abstrakčius kultūros poveikio procesus (kaip darė R. Axelrodas), bet konkrečius, panaudojant realius dalyvavimo kultūroje ir socialinio kapitalo duomenis, kurie buvo gauti tyrimų metu ar kuriuos surinko valstybinė statistikos institucija konkrečioje šalyje. Pasak prof. D. Plikyno, didžiausias iššūkis šį tyrimą atliekantiems Vilniaus universiteto mokslininkams yra metodų, leidžiančių nustatyti ir modeliuoti empiriniais duomenimis pagrįstą ryšį tarp asmens dalyvavimo kultūroje ir socialinio kapitalo pokyčių, sukūrimas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!