– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės?

 – Sąžiningumu, principingumu ir darbštumu. Nesu nusižengęs toms vertybėms. Svarbu, kad žmonės nebūtų veidmainiai. Būna situacijų, kai reikia elgtis diplomatiškai, bet to nepavadinčiau veidmainiavimu. Yra labai nedaug itin talentingų žmonių, bet daugelis, kurie ko nors pasiekia, žino, ko nori, ir daug bei kryptingai dirba.

– Mano srities žmonės, kuriais aš žaviuosi, ir kurie dėl savo atradimų patenka į žymiausių civilizacijos mokslininkų dvidešimtuką – Džeimsas Votsonas (James Watson) ir Frencis Krikas (Francis Crick), kurie pasiūlė dvispiralinį genetinės medžiagos, vadinamos DNR, struktūros modelį. Už tai jie gavo Nobelio premiją. Nuo jų atradimo prasidėjo molekulinė biologija. Jų atradimo pagrindu vėliau atsirado genų inžinerija, modernioji biotechnologija, taip pat atsirado ir naujo tipo vaistai, išsivystė medicina, žemės ūkis. Turėjau garbės klausyti šių mokslininkų pranešimų.

Kaip politinė asmenybė man imponuoja V. Čerčilis. Jis įdomus ir kaip žmogus – tai lankstus, originalus, greitai mąstantis politikas, vadovavęs Didžiajai Britanijai karo metu, kai reikėjo daug išmonės.

Žavi akademiko Jono Kubiliaus asmenybė. Jis daugiau nei 30 metų buvo VU rektorius. Tai ne tik pasaulinio lygio matematikas, bet ir mokslo politikas, žmogus, sugebėjęs laviruoti sovietiniais laikais, apdovanotas savybėmis, kurios būtinos administratoriui – griežtas, principingas, sąžiningas, teisingas. Visi jo šiek tiek bijojo, bet visada ir gerbė.

– Kaip apibūdintumėte savo charakterį? Kokios geriausios ir blogiausios jūsų savybės?

– Charakterį geriausiai apibūdina aplinkiniai. Kartais būnu karštas, bet, tikiuosi, teisingas. Mano karštumas, užsidegimas pasireiškia ne priimant greitus sprendimus ir vėliau dėl to gailintis, o pradėjus kokiame nors renginyje kalbėti. Kalbų niekada nerašau. Apmąstau savo pranešimą mintyse ir kartais atsistojęs kalbėti užsidegu, būnu per daug kritiškas, dažnai valdžios atžvilgiu. Manau, turiu šiokių tokių oratorinių sugebėjimų.

Manau, kad esu atlaidus. Mano nuomone, tai gera savybė, nes kartais girdi, perskaitai ką nors apie save ir jauti, kad yra daug netiesos. Galėtum iš karto pulti rašyti, aiškinti arba paniekinti tą žmogų, kuris sako netiesą… Bet aš gana greitai atleidžiu, manydamas, kad gal pats žmogus supras, jei netiesą pasakė ar padarė. Esu nekerštingas.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Esu vedęs. Žmona estė, gabi kalboms, išmoko lietuvių kalbą. Dabar madinga turėti po dvi, tris žmonas. Mano žmona – man vienintelė ir paskutinė. Labai ją gerbiu. Ji šeimos žmogus, labai atsidavusi. Jeigu aš ko nors moksle pasiekiau, tai jos dėka. Buvau „atleistas“ nuo visų namų rūpesčių. Nežinau, kas kala vinis, perstato baldus. Žmona yra šeimos variklis, man nekyla jokių rūpesčių dėl šeimos reikalų. Ji man pagimdė vienintelį sūnų, kuris yra labai išauklėtas, protingas. Baigė VU Teisės fakultetą. Labai didžiuojuosi savo šeima.

Neturėjome jokių sodų, nes į juos reikia nuvažiuoti šeštadieniais. O aš visas paskaitas mėgdavau skaityti šeštadienį, kad penkias dienas niekas netrukdytų mokslinei veiklai. Gamtos mokslų fakulteto prodekanė labai džiaugdavosi, kadangi niekas kitas nenorėdavo paskaitų šeštadienį.

Jokios įtampos, rūpesčių šeimoje neturiu. Iš šono žiūrint – gyvenk ir žvenk.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Mėgstu pasivaikščioti. Daug metų turėjome šuniukus, tai savaitgaliais su žmona ir šuniukais eidavome į Antakalnio miškus. Mėgstu paskaitinėti žymių žmonių biografijas.

– Kokią knygą dabar skaitote?

– Domiuosi istorija. Esu baigęs Maskvos universitetą. Žymus žydų tautybės rusų genetikas Valerijus Soiferis tarybiniais laikais konfliktavo su valdžia, išvyko į Ameriką. Prieš keletą metų buvo atvažiavęs į Lietuvą, skaitė paskaitą mūsų studentams. Jis parašė knygą „Mokslas ir valdžia“ apie genetikos mokslo istoriją buvusioje Tarybų Sąjungoje, kaip genetika buvo vejama. Šitą knygą dabar ir skaitau.

– Kuo būtumėte tapęs, jei ne chemija?

– Tuo metu chemija buvo labai populiari, konkursai buvo didžiuliai. Turėjau labai gerą chemijos mokytoją. Tai Gargždų vidurinės mokyklos mokytojas Vaclovas Bartašiūnas – tuometinio legendinio profesoriaus K. Daukšo studentas..

Mano nuomone, gal tik 50 procentų jaunų, 16–17 metų žmonių tikrai žino, ko nori. Labai svarbu, kokie mokytojai moko vaikus.

Mane traukė gamtamoksliniai dalykai. Geras mokytojas nulėmė mano pasirinkimą. Kuo būčiau buvęs, jeigu ne chemija, net negalvojau.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Laura Gintalaitė