„Esu ispanų kalbos mokytoja. Mėgstu savo darbą, myliu savo mokinius. Laisvalaikiu skaitau knygas, bendrauju su bičiuliais“, – šitaip prisistato ponia Janina Stanaitienė, norinti VU Filologijos fakultete studijuoti ispanų filologiją. Kurį laiką Kuboje gyvenusi moteris sako, kad pirmoji pažintis su ispanų kalba prasidėjo dar Vilniuje, bet būtent Kuboje ji šios kalbos mokėsi nuosekliau. Vėliau ponia Janina dirbo gide INTURIST‘e, vedė ekskursijas ispanakalbiams turistams.

Grįžusi į Lietuvą, ponia Janina draugystės su ispanų kalba nenutraukė: dėstė ispanų kalbą Vilniaus kalbų kursuose ir „Žinijos“ draugijoje. O šiemet, sulaukusi 73, moteris ryžosi rinktis studijas Vilniaus universitete: pats laikas įgyti aukštojo mokslo diplomą. Aktyvi būsimoji studentė nenustygsta vietoje: laisvalaikiu kuruoja ir klubo „Gyvenimas yra gražus“ veiklą, rengia diskusijas apie tai, kaip būti sėkmingu ir tapti laimingu, organizuoja šiukšlių rinkimo iniciatyvas, tapybos ant šilko pamokas. „Žmonės, atėję į mūsų klubą, išties supranta – gyvenimas yra gražus!“ – sako J. Stanaitienė.

Gal galėtumėte mūsų skaitytojams trumpai prisistatyti ir kiek išsamiau papasakoti apie save. Esate tikra vilnietė, čia gimusi ir augusi?

Nesu gimusi ir augusi Vilniuje. Esu iš kaimo, kaimietė iki kaulų smegenų. Jaunystėje to gėdijausi, dabar didžiuojuosi. Kaimietis yra tikras gamtos vaikas, o kadangi žmogus yra gamtos dalis, kaimietis yra didesnė Motinos Gamtos dalis ir, ko gero, mylimesnis vaikas. Miesto vaikas tam tikra prasme yra nuskriaustas, Motinos Gamtos posūnis. Miestas vaikui duoda visai kitus dalykus. Nenoriu plėstis, čia veikiau psichologų ir sociologų sritis.

Jūsų istorijoje sutinkame tolimosios Kubos vardą. Kaip nutiko, kad vieną dieną nusprendėte – štai, nuo šiol bus Kuba!

Kubos vardas mano istorijoje atsirado ne „man panorėjus, lydekai įsakius“, tai nepriklausė nuo mano norų. Atvykus mokytis į Vilnių, tais pačiais metais iš Argentinos sugrįžo teta ir pusseserė Margarita, kuri už mane buvo tik porą metų vyresnė. Labai susidraugavome, ji mane įtraukė į savo draugų, sugrįžusių iš Argentinos, ratą. Jis buvo platus, daug prieš karą į Argentiną, Urugvajų, Paragvajų, Braziliją emigravusių šeimų grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir Kaune. Jie priklausė lietuvių klubams emigracijoje, todėl dauguma buvo pažįstami arba greitai susipažino čia. Lietuvoje jie norėjo burtis, bendrauti, vykti į gamtą kepti asado (jautienos kepsnys, kepamas ant laužo), susitikti vieni pas kitus gerti matės (tai arbatos rūšis, geriama per metalinį vamzdelį iš specialaus indelio, pagaminto iš sudžiovinto mažo arbūzo).

Man, mergaitei iš vidurio Lietuvos kaimo, tai buvo egzotika! Be to, visi jie buvo išauklėti kitoje kultūroje, elgėsi visai kitaip nei mes, gyvenę už geležinės uždangos, nematę nei pasaulio, nei žmonių. Šiame rate susipažinau ir su būsimu vyru, kuris, nors prieš išvykdamas iš Argentinos ir lankė lietuvių kalbos kursus, tačiau buvo labai santūrus – lietuviškai kalbėjo nedaug. Pati puoliau mokytis ispanų kalbos: į pasimatymus vaikščiojau su ispanų kalbos vadovėliu. Jis parašytas rusakalbiams, todėl mažai ką supratau, bet ispanakalbis mokytojas, geri norai ir, svarbiausia, meilė padėjo mokslus paversti malonumu.

Mano vyras, rekomendavus Algimantui Čekuoliui, išvyko į Kubą dirbti vertėju tarybiniams specialistams. Apsigyvenome Havanoje. Tapau vertėja savanore, padėjau tarybinių specialistų šeimų nariams buityje, kelionėse ar pas gydytoją. Nuvykusi tuojau pat susiradau Jose Marti vardo kalbų mokyklą, skirtą užsieniečiams, išlaikiau egzaminą, patekau į antrą kursą ir sėkmingai ją baigusi gavau diplomą.

Meilė ispanų kalbai. Kuo Jums ypatinga ši kalba?

Meilė ispanų kalbai atsirado tik skyrus labai daug darbo, pastangų ir laiko. Grįžusi į Lietuvą nežinojau, kur galiu panaudoti šios kalbos žinias. Atsitiktinai susitikau INTURIST‘o darbuotoją ir buvau pakviesta į gidų kursus. Paleidau daug naktų, kol išverčiau ekskursijų tekstus į ispanų kalbą, jau nekalbant apie tai, kiek laiko teko skirti gidų kursams. Juokiuosi: kai daug investuoji ir nesitiki gauti tiesioginės naudos, tai jau meilė.

Ispanų kalba yra viena labiausiai paplitusių kalbų pasaulyje, ja kalba apie 420 mln. žmonių, ši kalba nusileidžia tik kinų (mandarinų), anglų ir hindi kalboms. Kuri iš ispanakalbių šalių Jums pati mieliausia? Kodėl?

Mieliausios iš ispanakalbių šalių neišskirčiau nė vienos: visos man mielos. Argentina davė pradžią, Kuba išmokė ir suteikė diplomą, Ispanija pasitiko svetingai, parodė savo kultūrą, papročius, žmonių tarpusavio santykius – kiekviena šių šalių savaip mieliausia.

Dauguma jūsų grupės bičiulių yra ką tik mokyklas baigę jaunuoliai, o Jūs – gražus mokymosi visą gyvenimą pavyzdys! Kaip manote, kodėl verta nebijoti iššūkių ir visuomet likti atviriems naujovėms?

Mokytis visą gyvenimą reiškia niekuomet nepasenti, išlikti jaunam dvasia ir kūnu. Tol, kol žmogus nebijo iššūkių, jis gyvas ir gyvena tikrą, pilnavertį gyvenimą.

Ko norėtumėte palinkėti tiems, kurie slapčia norėtų ryžtis panašiam žingsniui, tačiau vis dar svarsto ir nedrįsta? 

Visiems tiems, kurie slapčia norėtų ryžtis tokiam žingsniui, sakau: „Pirmyn, drąsiau, sunku žengti tik pirmą žingsnį, jau nekalbant apie tai, ką žmonės pasakys…“ O žmonės visuomet ką nors būtinai pasakys. Kad ir ką bedarytum, vieni pritaria, džiaugiasi drauge su tavimi, kiti pasišaipo, kritikuoja, netgi už nugaros grimasas rodo. Taip buvo ir bus, todėl reikia susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.