Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos ir biofizikos katedra švenčia jubiliejų: prieš 50 metų rektoriaus Jono Kubiliaus įsakymu įkurta katedra buvo pirmasis Lietuvoje akademinis padalinys, kūręs ir vykdęs moderniosios biologijos krypčių programas.

Per tuos metus Vilniaus universitetą baigė daugiau kaip tūkstantis biochemikų ir biofizikų. Jie kartu su kitų sričių specialistais plėtojo biotechnologijos pramonę, kūrė ir stiprina mokslo centrus, sėkmingai dirba medicinos įstaigose ir kitur.

Apie biochemijos studijas Vilniaus universitete kalbamės su Biochemijos ir biofizikos katedros vedėja prof. Vida Kirveliene.

Gerbiama profesore, Lietuvos aukštasis mokslas susilaukia daug kritikos. Ką atsakytumėte internautui, kuris parašė tokią pastabą: „Mūsų abiturientai puikiausiai įstoja į prestižiškiausius pasaulio universitetus, (…) o pasikeitimo programose – asai, nuvykę į JAV ir kitų pasaulio mokyklų klases. Kada aukštajame moksle pasieksite tokį (ar nors panašų) lygį???”

Šios pastabos autoriui pirmiausia parodyčiau Orhuso universiteto profesoriaus H. C. Thoegerseno laišką, kurį jis parašė apie Vilniaus universiteto Biochemijos programos studentą, nuvykusį į šį Danijos universitetą keliems mėnesiams (dažnas Vilniaus universiteto biochemikas dalį studijų praleidžia kituose Europos universitetuose). Tame laiške yra frazė, kad tas studentas „received training in his first university years of an outstanding quality”. Tai apie Vilniaus universiteto studijų kokybę. Kitame laiške profesorius stebisi mūsų studentų žiniomis ir gebėjimais. Anot jo, retas danų doktorantas prilygtų mūsų magistrui.

Jeigu mūsų internautas pamanytų, kad Danija – atsilikusi šalis (iš tikro ten molekuliniai gyvybės mokslai labai toli pažengę), papasakočiau jam apie Heidelbergą ir Vilniaus universiteto biochemikus. Į Heidelbergą, į Europos molekulinės biologijos laboratoriją (tarptautinė laboratorija, viena iš geriausių pasaulyje), pas ten dirbančią Vilniaus universitetą baigusią biochemikę nuvažiavo keliems mėnesiams mūsų studentė. Kartu su ja ten pasirodė Heidelbergo universiteto absolventė, ką tik baigusi studijas ir perėjusi griežtą atranką. Laboratorijos senbuviai buvo didžiai nustebę, kai turėjo pripažinti, kad mūsų studentės žinios ir gebėjimai buvo nepalyginamai geresni už vokietaitės.

Kitas pavyzdys iš dar toliau, iš Izraelio. Turėjome studentę Izraelio pilietę. Grįžusi į tėvynę ir pateikusi Vilniaus universiteto diplomą, kad jai būtų pripažintas magistro laipsnis (tas pripažinimas kartais trunka metus), ji sulaukė klausimo, kur tas Vilnius ir koks tai universitetas. Ji atsakė: „Tai universitetas, kur dėsto geri profesoriai ir biotechnologinės įmonės „Fermentas“ (dabar „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys) darbuotojai.“ Viso pasaulio biochemikai dirba su „Fermento“ produktais. Šiai Vilniaus universiteto absolventei magistro laipsnį pripažino per dvi savaites…

Galiausiai pradėčiau vardyti mūsų studentų, kurie tęsia studijas Oksfordo, Kembridžo, Strasbūro ir kt. universitetuose, pavardes.

Nuoširdžiai manau, kad tos pastabos apie Lietuvos aukštąjį mokslą autorius nieko nežino apie biochemijos studijas Vilniaus universitete. Beje, Lietuvos universitetuose yra ir daugiau puikių programų.

Jeigu kas nors ateitų ieškoti „senų profesorių, dėstančių iš 20 metų senumo užrašų“, ką tokiam svečiui parodytumėte?

Pirmiausia pakviesčiau į jaunimo pilnas mokslines laboratorijas, kuriose dalis mūsų studentų atlieka mokslinius eksperimentus baigiamiesiems darbams. Vilniaus universiteto biochemikai dalyvavo ir dalyvauja ne viename tarptautiniame ir nacionaliniame moksliniame projekte. Uždirbtas lėšas išleidžiame mokslinei aparatūrai. Manau, per mūsų lazerinį mikroskopą pamatyti ląstelių vaizdai pajėgtų sužavėti kiekvieną, jei tik studentas galėtų nutraukti vykdomą eksperimentą ir trumpam užleistų vietą svečiui.

Biochemijos mokomoji laboratorija pastaraisiais metais iš esmės atnaujinta – nemažai pastangų dedame mes, o ir biochemikų darbdaviai, kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Sicor Teva“ ir kt., mus palaiko.

Trumpą ekskursiją baigtume šviesioje ir jaukioje Biochemijos auditorijoje, kur svečias tikėtųsi sutikti nuo popierinių užrašų dulkes pučiantį senolį. Tačiau tuo metu auditorijoje esantys studentai žiūrėtų į projektuojamą ant sienos vaizdą, kuriuo, pavyzdžiui, būtų iliustruojamos įvadinės paskaitos į kurį nors iš nuotolinių kompiuterinių kursų, kuriuos paruošė mūsų katedros dėstytojai. Tarp dėstytojų yra ir mokslininkų, kuriems dėstymas – tik svarbi jų gyvenimo dalelė, tačiau daugiausia dėmesio tenka tyrimams Biotechnologijos institute, „Thermo Fisher Scientific“ ar Biochemijos institute. Dauguma mūsų studentų baigiamuosius darbus atlieka būtent šiuose centruose. Kai kuriuos kursus skaito kviestiniai profesoriai iš užsienio universitetų. Tokioje bendrijoje apie senus užrašus net užsiminti nejuokinga.

Kaip įsivaizduojate Biochemijos ir biofizikos katedros ateitį?

Šiuo metu katedra pertvarkoma – iš jos atsiras dvi katedros: Biochemijos ir molekulinės biologijos katedra, kuriai teks nemaža atsakomybė už biochemijos ir molekulinės biologijos studijų programas, bei Neurobiologijos ir biofizikos katedra, kuri rūpinsis biofizikos ir neurobiologijos programų studentais. Džiaugiamės, kad pajudėjo Jungtinio gyvybės mokslų centro reikalai. Labai laukiame tos dienos, kai po vienu stogu susiburs Vilniaus universiteto biologai, biochemikai, biofizikai iš Gamtos mokslų fakulteto, Biochemijos ir Biotechnologijos institutų. Visi kartu tikimės kalnus nuversti…

Baigdama norėčiau padėkoti visiems, baigusiems biochemiją Vilniaus universitete, ir visiems, baigusiems kitus mokslus, bet dirbantiems biochemikais. Jų dėka tarp daugybės kritikos aukštajam mokslui kartais pasitaiko ir gražių žodžių. Kai pamatai, kad tokį gerą žodį, gal visai ir ne biochemijai skirtą, koks internautas tildo fraze „apie biochemiją čia mums nešnekėk“, supranti, kad bendromis studentų ir dėstytojų pastangomis ši studijų programa dar gražiai gyva. Ačiū studentams ir ypač absolventams už malonias šypsenas, kuriomis jie sveikina atsitiktinai sutiktą savo buvusį dėstytoją.