Vilniaus universiteto (VU) biblioteka, kitąmet švęsianti 450 metų sukaktį, veikia dviejose erdvėse: VU centriniuose rūmuose ir VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Vietos skaityti, literatūros, o kartais ir įkvėpimo čia ieško įvairūs VU bendruomenės nariai. Kaip studentai ir dėstytojai pasirenka darbo vietą, kas jiems svarbiausia ir kaip jaučiasi bibliotekoje, domėjosi bibliotekos praktikantė, Istorijos fakulteto studentė Lina Hall. Savo nuomone dalijosi įvairiose Istorijos fakulteto erdvėse sutikti skaitytojai.

VU bibliotekos MKIC Saulėtekyje – moderni, ne tik studentų, bet ir moksleivių pamėgta vieta mokytis. Tačiau mokytojų ar dėstytojų ten sutiksite retai. Išimtis – Andrius Grodis, VU Istorijos fakulteto lektorius ir vienas iš nedaugelio dėstytojų, darbui besirenkančių MKIC.

Kaip prisimenate biblioteką studijų metais, ar ji pasikeitė? Kur rinkdavotės dirbti, skaityti?

Labai ryškūs kokybiniai pokyčiai. Kai mokiausi, kompiuteris dar nebuvo pagrindinis darbo įrankis. Eidavome į biblioteką skaityti mums, istorikams, aktualių šaltinių, pavyzdžiui, laikraščių. 2002–2003 m. nebuvo kompiuterių, su kopijavimo aparatais irgi buvo problemų, viską išsirašydavai ranka. Tad istorikui biblioteka buvo tipinis istorikų cecho darbo įrankis. Iš esmės šiandien į biblioteką eiti nebūtina, nes, nekalbant apie rankraščių skyrius, dabar gali labai daug ką daryti namuose, ypač elektroninių knygų erdvei sparčiai augant. Gauni slaptažodį, su kuriuo gali prisijungti iš namų, tad biblioteka netenka tokio išskirtinio statuso kaip anksčiau. Bet aš į biblioteką labiau eidavau paskaityti specifinių dalykų, kokių laikraščių. O šiaip bibliotekoje man nesidirbdavo, pradėjau dirbti tik neseniai.

Kokios yra VU bibliotekos stiprybės, ko bibliotekoje pasigendate?

Iš esmės bibliotekoje viskas yra gerai, bet man, kaip kitos kartos atstovui, trūksta prieigos prie popierinių laikraščių. Suprantu, kad viskas sudėta į internetą tam, kad jų būklė būtų išsaugota, bet aš nemėgstu taip, viską išsispausdinu. Žinoma, tai natūralus civilizacijos laimėjimas, kurio padarinys gal ne itin patogus ir kelia nostalgiją. Visa kita man yra puiku, nieko nepasigendu.

MKIC skaitykloje praleidžiate išskirtinai daug laiko. Kodėl renkatės būtent šią biblioteką?

Dėl labai pragmatiškos priežasties – gyvenu Antakalnyje, pėsčiomis nuo MKIC iki namų užtrunku 15 minučių. Antra priežastis – MKIC darbo laikas yra neribotas, išskyrus keletą dienų per metus, tad gali ateiti ir išeiti kada nori, visai kitoks režimas. Centriniai rūmai gal įdiegia disciplinos, bet vis tiek esi apribotas, o MKIC gali dirbti kiek nori, juo labiau kad man namai nėra darbinga aplinka. Nors kiti žmonės, kurie ateina į MKIC iš centrinių rūmų, sako, kad jiems čia aura ne ta. O man ta aura, mediniai laiptai, aplinka neturi tokios didelės įtakos. Svarbu, kad būtų patogi darbo vieta.

Ar bibliotekoje susitinkate su studentais, juos konsultuojate?

Taip, konsultuoju. Tam paaiškinti yra labai paprasta priežastis – kai per valandą konsultacijos nori 10 studentų, visiems neužtenka laiko, konsultacija užsitęsia iki kelių valandų. Kadangi MKIC dirbu ilgai, lengviau pasiskirstyti, kada vieniems patogus laikas, kada kitiems. Iš esmės dėl didelių darbo apkrovų ir studentų skaičiaus ta tvarka ir prigijo. Aišku, kas nori, gali ir centriniuose rūmuose konsultuotis, kas nori, gali MKIC, jokios problemos nėra, nes ir ne visi studentai tą biblioteką mėgsta.

Kaip manote, kas lemia studento pasirinkimą dirbti centrinių rūmų bibliotekoje arba MKIC?

Tai priklauso nuo darbo ritmo: žmonės, kurie įpratę dirbti ryte, dažniau renkasi centriniuose rūmuose, o kas mėgsta dirbti vėlesniu paros metu – MKIC bibliotekoje. Mums, istorikams, MKIC nėra daug literatūros, aš ten esu susivežęs beveik visas savas knygas. Ten yra tik labai specifiniai dalykai: sudėta visa ūkio istorija – tai man patogu, nes turiu daug studentų, rašančių darbus iš ūkio, ekonomikos istorijos. Bet pastebėjau, kad studentams kliūva MKIC triukšmas. Nors, kai palyginu su profesorių skaitykla, sakyčiau, kad MKIC triukšmo net mažiau.

Kitiems čia, centriniuose rūmuose, darbingesnė atmosfera, tradicija, dar kažkas. O MKIC, kaip kažkas sakė, viskas labai sterilu. Man tai nėra problema, aš nekreipiu dėmesio nei į parketines grindis, nei į storas sienas, dirbasi ten, kur dirbasi. Aišku, tai įpratimo reikalas – man MKIC yra daug patogesnė, dabar gal ir mielesnė vieta darbui.

Kiti pašnekovai identifikavo centrinių rūmų biblioteką kaip tam tikrą bendruomenės kūrimo erdvę. Kokia yra MKIC lankytojų bendruomenė?

Centriniuose rūmuose bendruomenė buvo visada, bet ją labai konsolidavo ten atsiradusi virtuvė – poilsio kambarys. Ten skaitytojai per pertrauką geria arbatą, bendrauja. MKIC yra viena bendra erdvė. O šiaip, bendruomenę ten turi ekonomistai. Dar dvi stiprios studentų bendruomenės –  teisininkų ir ypač medikų. Šių sričių studentai ten labai daug mokosi, daugiau už mūsiškius. Kai ateinu, randu medikus besimokančius apie kaulų struktūrą, kai išeinu, jie tebesimoko. O štai akademinio personalo ten nesu matęs, priešingai nei centriniuose rūmuose. Bet man taip net geriau, nes kai esi čia, centriniuose rūmuose, labai daug laiko praleidi diskutuodamas su kolegomis, o ne dirbdamas. Nors aš kažkokio trūkumo nejaučiu, nes [su akademiniu personalu] pabendrauju atėjęs į darbą, suprantu tą prisirišimą prie centrinės bibliotekos – ten ir studentai istorikai visai kitaip bendrauja negu čia. Tie, kurie čia būna nuolat, yra suformavę tam tikrus ratelius.