Kalbų, kuriomis šneka ir kurias supranta Vilniaus universiteto alumnas dr. Aurelijus Vijūnas, sąrašas išties netrumpas ir įspūdingas. Šiuolaikinės ir senosios islandų, gotų, kinų, visos skandinavų, sanskrito, persų… Tačiau šįkart kalbėtasi apie dvi – anglų ir islandų. Šias kalbas dr. A. Vijūnas studijavo Filologijos fakultete. Paskui gyvenimo vėjai nupūtė į Islandiją, saulėtąją Kaliforniją, Japoniją… Pastaruoju metu šis mokslininkas bei vertėjas dėsto anglistiką ir kalbotyrą Taivano nacionaliniame Gaosiongo universitete. Dr. A. Vijūną kalbina Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro docentė Ērika Sausverde.

Aurelijau, iš pradžių studijavote anglų kalbą. Iš kur radosi meilė šiai kalbai?

Kai tebuvau ketverių, viena moteris man padovanojo mažą popierinį kalendoriuką. Jame mėnesiai buvo parašyti dviem kalbomis: lietuviškai ir man nesuprantama kalba. Tėtis paaiškino, kad tai anglų. Man parūpo, kaip reikia skaityti žodžius. Tėtis kažkaip juos perskaitė. Taigi mano pirmieji angliški žodžiai buvo mėnesių pavadinimai.

Bet to neužteko. Dar nepradėjęs lankyti mokyklos mokėjau mėnesių pavadinimus ir suskaičiuoti iki šimto. Mokykloje man pasisekė su anglų kalbos mokytoja – greitai supratusi mano potraukį kalboms, ji negailėdama savo laiko duodavo daug papildomos medžiagos, skirtos gerokai aukštesniam lygiui, mokė mane kalbos, kurią mylėjo pati. Tai buvo fantastiškas laikas su fantastišku žmogumi. Tai ji ir pakreipė mane kalbų studijų link.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado islandų kalba?

Įstojęs į anglistiką, norėjau studijuoti ispanų kalbą. Nuėjau į pirmą paskaitą, bet manęs nepriėmė, nes buvo per daug studentų. Kadangi jau mokėjau ispanų kalbą, tai man buvo baisi tragedija. Plyšusia širdim išėjau į kiemą pažiūrėti, ką dar galima studijuoti iš likusių kalbų. Buvo danų, norvegų ir islandų.

Nuėjau į danų kalbos paskaitą, bet pirmasis įspūdis buvo prastas. Nepatiko. Islandų kalbą pasirinkau beveik atsitiktinai. Apie Islandiją buvau mažai girdėjęs. Tačiau žinojau, kad islandų kalbą dėsto dr. Rasa Ruseckienė, kuri man tuo metu skaitė šiuolaikinės anglų kalbos gramatikos paskaitas. Rasa mielai priėmė. Neilgai trukus islandų kalba man ėmė patikti, nes Rasa dėstė labai aiškiai, įdomiai ir patraukliai. Galiausiai atsidūriau Islandijoje.

Kaip sekėsi ten studijuoti? Kaip jautėtės Islandijoje?

Islandijos universitete Reikjavike studijavau pagal islandų kalbos programą užsieniečiams – kaip ir visi kiti. Tačiau norėdamas intensyvesnių studijų perėjau į Islandų filologijos katedrą, kurioje mokėsi vien islandai. Tuo metu buvau vienintelis užsienietis toje katedroje. Ten buvo visai kitas lygis – viskas staiga tapo labai sunku, nes man buvo keliami tokie patys reikalavimai kaip ir gimtakalbiams. Islandistikos katedroje pirmą kartą susidūriau su istorine kalbotyra. Tai buvo labai sudėtingas dalykas, katedroje pagarsėjęs kaip „pats baisiausias“. Tačiau man jis labai patiko – supratau atradęs savo sritį. Istorinė kalbotyra galėjo ne tik išsamiau atsakyti į man vis kilusius kalbos klausimus, bet neretai buvo netgi vienintelė sritis, kuri galėjo pasiūlyti kokį nors patenkinamą atsakymą.

Prieš baigdamas magistrantūros studijas Reikjavike ėmiau galvoti apie doktorantūrą. Islandistika tada man jau mažiau rūpėjo, nes labiau traukė platesnės germanistikos ir indoeuropeistikos studijos. Jas pratęsiau įstojęs į indoeuropeistiką Kalifornijos universitete Los Andžele. Ten viskas pakilo į daug aukštesnį lygį. Man teko viską pradėti vos ne iš pradžių, nors, atrodė, jau Reikjavike buvau studijavęs daug kalbų.

Besimokydamas Amerikoje susidomėjote Azijos kultūra.

Iš tiesų Azija domėjausi jau seniai. Tačiau Los Andžele, kuriame galima sutikti beveik bet kurios šalies gyventojų, Azija tapo prieinamesnė. Universitete ėmiau lankyti Či Gong (ciguno) energetinių pratimų užsiėmimus, vėliau išmėginau Taiči-čiuan kovos meną. Mano pirmieji mokytojai buvo vakariečiai. Tačiau galiausiai vienas draugas pasiūlė nueiti pas tikrą kiną, tradicinių kinų kovos menų meistrą. Vieną vakarą pas jį nuvažiavau. Man šis mokytojas patiko akimirksniu. Dar nebuvau sutikęs tokio žmogaus, kuris, atrodo, gali perprasti tave vos per kelias sekundes – pamatyti fizinius trūkumus ir pranašumus, psichologines ypatybes, suprasti sveikatos būklę. Jis ne vienam mūsų padėjo geriau suvokti save, skatino gyventi sveikiau tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Mane jis išmokė iš naujo pažvelgti į kalbų studijas, dar labiau jas pamilti, dar labiau joms atsidėti, suprasti, kad net ir tapęs „sertifikuotu specialistu“ vis viena privalai ir toliau tobulėti, gludinti žinias ir sugebėjimus. Beje, šis mokytojas buvo taivanietis – per jį artimiau susipažinau su Taivanu. Baigęs studijas, Taivane iš dalies atsidūriau dėl šio mokytojo įtakos.

Kokie iššūkiai laukė Taivane?

Ten sugrįžau prie savo pirmosios meilės – anglų kalbos. Pradėjau dėstyti anglistiką. Bet mano požiūris į ją nebuvo toks, kaip daugumos kolegų anglistų – nuėjęs netrumpą islandisto, germanisto ir indoeuropeisto kelią, atrodo, anglų kalbą dėsčiau kitaip nei kolegos, įpindamas detalių iš anglų kalbos ir kultūros istorijos, islandų kalbos, viduramžių literatūros, kitų indoeuropiečių kalbų.

Kinų kalbos visai nemokėjau. Pamenu, pirmą kartą nuėjęs į restoraną net meniu nesupratau, nepaisant to, kad visą gyvenimą studijavau kalbas! Tąkart turėjau išeiti nepavalgęs. Bet kažkaip išgyvenau. Kai esi kitoje kultūroje, įsijungia instinktai, kitaip pradeda veikti galva. Taigi tučtuojau išmokau pagrindinių valgių pavadinimus. Kitą dieną nuėjęs į restoraną galėjau bent jau meniu perskaityti.

Mėgstu keliauti. Azijoje dar mažai kalbama angliškai, tad keliauti nėra paprasta. Bet apkeliavau visą Taivaną beveik nemokėdamas kinų kalbos. Žmonės ten geranoriški, daug ką buvo galima įveikti šypsena.

Prieš atvykdamas į Taivaną lankėtės Japonijoje. Kokie vėjai nupūtė tenai?

Kai baigiau studijas Los Andžele, mane pakvietė dėstyti Kioto universitete Japonijoje. Vedžiau trumpą, bet intensyvų senosios lietuvių kalbos seminarą (nors nesu nei lituanistas, nei baltistas). Reikėjo labai daug ruoštis, bet viskas praėjo gerai.

Japonija buvo pirmoji aplankyta Azijos šalis. Pamenu, dar studijuodamas Islandijoje ruošiausi neišlaikytam istorijos egzaminui. Iš naujo skaitomas vadovėlis taip įgriso, kad metęs jį nuėjau pasibastyti tarp bibliotekos lentynų. Kojos pačios nuvedė į Azijos skyrių. Paėmiau pirmąją knygą. Tai buvo fotoalbumas iš Katsuros vilos Kiote, priklausiusios pačiam imperatoriui. Ją statė gal 16 metų, paslėptą nuo paprastų mirtingųjų akių. Aišku, tokiais momentais akimirksniu mintimis persikeli tenai. Po dvylikos metų po šią vilą vaikščiojau savo kojomis. Jausmas buvo neapsakomas. Aišku, tąkart prisiminiau savo svajas Reikjaviko bibliotekoje.

Kai studijavo mano karta, pasaulis mums buvo fiziškai uždarytas, daug ką mokėmės teoriškai. Kai pirmą kartą sutikau islandą, norėjosi jį paliesti, paklausti, ar jis tikras, atrodė, kad jis turi tiesioginį ryšį su Odinu, kad šis islandas ypatingas. Kiek skirtingi Islandijos pasauliai, kaip jaučiatės įvairiose Islandijose?

Mano studijų laikais sienos ėmė vertis vis plačiau ir plačiau. Tada Islandija jau nebebuvo tokia neįmanoma. Kaip atrodo tikroji Islandija? Nuo akademinės ji, aišku, skiriasi. Tarp universiteto sienų mums Islandija – senųjų vikingų sagų, mitologinės poezijos šalis, kurioje, atrodo, visi kalba eilėmis, plaukioja į vikingų žygius. Nuvykęs į tą šalį supranti, kad tai toks pat pasaulis kaip ir kitur. Kadangi Islandijoje praleidau šešerius metus, susipažinau ne tik su akademiniu pasauliu, bet ir su ūkininkų, fabrikų darbininkų, menininkų, keliautojų, imigrantų gyvenimu, problemomis, džiaugsmais. Tai labai skirtingi pasauliai, apie kuriuos universitete niekada neišgirsi.

Studijų Islandija kiek romantizuota. Tikrojoje Islandijoje ją dar sutiksi tik kituose romantiškuose pasauliuose, pavyzdžiui, Islandijos neopagonių religijoje Ásatrú, juodojo metalo muzikoje, kuri daug semiasi iš germanų mitologijos, senovinių giesmių apie ikikrikščioniškosios epochos dievus. Tačiau visi šie pasauliai svarbūs kalbų studentui – kiekvienas jų pagilins kalbos žinias, padės aiškiau, giliau suprasti ta kalba kalbančią visuomenę. Trumpai sakant, padės tapti geresniu specialistu. Palyginimui galima prisiminti mitologinio milžino Vaftrūdnio žodžius išmintingajam dievui Odinui, kai tas nusistebėjo milžino žiniomis: „Apie jotunų burtus ir asų galingų tiesą žinau: visuos pasauliuos esu aš buvęs, devynis pasaulius mačiau žemiau Nivlhelio…“

Dr. A. Vijūnas yra išvertęs „Poetinę Edą“ (išleista 2009 m.) – unikalų kūrinį pasaulio viduramžių literatūroje, šiuolaikinių islandų autorių tekstų, išleidęs du islandų legendų ir pasakų rinkinius. Jis yra monografijos apie indoeuropiečių prokalbės daiktavardžių morfologiją ir daugybės straipsnių iš indoeuropeistikos, germanų ir skandinavų filologijos autorius. Mokslininkas palaiko akademinius ryšius su Filologijos fakulteto Skandinavistikos centru.