Įvairovės ir lygių galimybių analizės duomenimis, 2018 m. Vilniaus universitete (VU) dirbo 113 darbuotojų iš 30 šalių (tai sudarė 2,3 proc. visų VU darbuotojų), o daugiau nei 1000 studijas VU pasirinkusių studentų buvo 70 šalių piliečiai. Vis dėlto, kaip sako pašnekovai, bendruomenės nariams VU turėtų būti suteikiama dar daugiau galimybių įgyti kitoniškumo ir įvairovės patirčių, todėl tiek kitataučių darbuotojų, tiek studentų VU galėtų būti ir daugiau.

Paklaustas, kas lėmė tokią dabartinę situaciją VU, studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas sako, kad reikia įvertinti, iš kokios visuomenės, istorinės aplinkos mes esame atėję. Daugybę metų gyvenome gana uždaroje, nedidelės etninės įvairovės visuomenėje, požiūrių, idėjų atžvilgiu neatvirame sociume.

VU studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas.

„Socialinis, kultūrinis atvirumas į Lietuvą atėjo su nepriklausomybe, patyrėme daugybę įtakų, kurių anksčiau nebuvo, kultūrinis horizontas labai smarkiai pradėjo plėstis. Tačiau dar ilgą laiką ir nepriklausomybės metais mūsų kultūros darbotvarkėje turbūt aktualiausias klausimas buvo susijęs su tapatybe, su tapatybės išlaikymu ir perkonstravimu. Netgi sakyčiau, labai stipri buvo lietuviškumo tapatybės (iš)saugojimo dominantė. Konstruoti savo lietuvišką tapatybę sovietmečiu mes galėjome labai ribotai, todėl natūraliai šis impulsas buvo itin stiprus atgavus laisvę“, – pažymi doc. V. Jaskūnas.

Docento teigimu, VU ilgą laiką nesiekė būti traukos centru kitoms kultūroms, dėstytojams ar studentams iš kitų šalių. Tai paaiškina, kodėl mūsų universitete įvairovės nėra tiek daug. „Ilgą laiką mes kaip tik šiuose procesuose matėme daugiau grėsmės negu galimybių. Tačiau per pastaruosius 10 metų požiūris pasikeitė. Atėjo suvokimas, jog atsivėrimas skirtingoms patirtims turi kur kas daugiau naudos ir tai nėra grėsmė, kaip kad būdavo suvokiama anksčiau“, – paaiškina doc. V. Jaskūnas.

Pokyčių neišvengiamai atnešė ir naujoji karta, gimusi nepriklausomybės metais. Ši karta ne visada pripažįsta ankstesnės tapatybės sampratą, į pasaulį žiūri kitaip, kitaip jį suvokia, ji užaugo didesnės įvairovės sąlygomis ir tai jai yra tiesiog natūralu. Šiai jau daugiau kaip dešimtmetį į VU ateinančiai kartai norint išaiškinti, kaip buvo anksčiau, reikia įdėti daugiau pastangų. Tai, kas vyresnės kartos žmonėms yra transformacija, nepriklausomybės metais gimusiems yra aplinka, kurioje jie užaugo.

Įvairovė neatsiejama nuo iššūkio

Kiekvienai kartai įvairovė yra iššūkis, pažymi studijų prorektorius, tai – žmogiškas pojūtis. Bet koks naujumas įneša sumaišties ir jei ši sumaištis nepaverčiame galimybe, reakcijos gali būti įvairios. „Pokytis sukelia nesaugumo jausmą“, – situaciją apibrėžia pašnekovas ir priduria, kad dėl prarandamo saugumo ir komforto natūraliai kyla pasipriešinimas.

„Gan dažnai įsivaizduojama, kad mokslas yra universalus, nėra kultūriškai nulemtas. Tačiau  atidžiau pažvelgę į kiekvienos mokslo disciplinos raidą pamatytume, kaip kultūriškai yra veikiamas mokslinis požiūris. Tas kultūrinis nulemtumas yra savaime suprantamas, tad gali pasirodyti, jog mokslas skirtingose kultūrinėse aplinkose, skirtingose geografinėse vietose, skirtingose akademijose, pavyzdžiui, Europos ir Azijos, yra tapatus, tačiau taip nėra. Eksperimentiniuose moksluose turinys yra mažiau jautrus kultūrinėms pažinimo formoms, bet skirtingų akademijų socialinių, humanitarinių mokslų atstovams, nors jie ir yra iš tos pačios disciplinos, reikia įdėti daug daugiau pastangų, siekiant susišnekėjimo. Kultūriniai skirtumai ir akademinės praktikos yra gana nemaži. Įsivaizduokite, kaip geografija studijuojama Lietuvoje, Peru ir Taivane. Mes pamatytume tris skirtingas geografijas. Ir visi mes ją vadiname geografija“, – įžvalgomis dalijasi studijų prorektorius.

Docentas pastebi, kad mokslai reikalauja reflektyvaus požiūrio į save, turime kelti ir atsakyti į klausimą, kodėl mes pažįstame taip, kaip pažįstame, kodėl mes renkamės tokius pažinimo instrumentus ir darome tokias prielaidas, kokias darome. Ši savo pažinimo sistemos refleksija yra labai svarbi ir neišvengiama tokiame globaliame pasaulyje.

Išsakytas mintis prorektorius iliustravo prisiminimu apie patirtą išties įdomią situaciją. Į Vilnių skaityti paskaitų buvo atvykęs mokslininkas iš Japonijos. Bekalbant paaiškėjo, kad jie abu gimę tais pačiais metais, o gimimo datos skiriasi tik keliomis dienomis.

„Įsivaizduokite, susitinkate su žmogumi, kuris gyveno tuo pačiu metu kaip ir jūs, tik skirtingoje vietoje, todėl turi labai skirtingą patirtį. Kai pradėjome dalytis atsiminimais, kuo gyvenome būdami  septynerių ar penkiolikos metų, netrukome suprasti, kad mūsų vaikystės – visiškai skirtingos: vienas augo Japonijoje, kitas sovietinėje Lietuvoje. Ir štai vieną dieną susitinkame kaip mokslininkai ir mėginame spręsti tas pačias mokslines problemas. Suprantama, kad mūsų prieiga prie problemų yra labai skirtinga, bet tai neatsiejama šio uždavinio dalis ir būtų naivu, jeigu mes šį skirtingumą ignoruotume Tai visiškai natūrali skirtybė.

Šios patirtys ne tik labai praturtina, bet yra svarbios ir moksliniam pažinimui. Jeigu mes esame, norime būti globaliu universitetu, mums būtina turėti galimybę šioms patirtims kauptis, nes be jų mūsų pažinimas gali greitai virsti apgaulingu ir tendencingu. Dėl to mums ir reikia kitataučių studentų, dėstytojų. Jie neturi galios pakeisti mūsų praeitį, bet jie tikrai praturtins ateitį“, – sako docentas.

Anot pašnekovo, universitete labai svarbu siekti, kad studentai įgytų kitoniškumo bei įvairovės patirčių ir tai taptų jų veikimo, mąstymo savastimi. Vienas iš būdų įgyvendinti šią siekiamybę – kurti įvairovės ekosistemą, kurioje nebekyla baimių arba studentas turi galimybę su universiteto pagalba jas įveikti. Studentai turi dirbti mišriose grupėse kartu su užsienio studentais, kartu atlikti užduotis, projektus, nebijoti klysti, nes darbo aplinkoje sąlygų klysti ir iš klaidų mokytis gali ir nebūti.

Mišrios studentų grupės, doc. V. Jaskūno teigimu, yra lyg socialinės ir kultūrinės laboratorijos, kur  svarbų vaidmenį vaidina nesusikalbėjimas, skirtingi įsivaizdavimai, skirtingos patirtys, kitokia neapibrėžtis arba apibrėžties trūkumas. Siekiant šią neapibrėžtį transformuoti į apibrėžtį, reikalingi įgūdžiai. Todėl universitete skatinama formuoti kuo daugiau mišrių studentų grupių, kad studentai turėtų daugiau tarptautinės studijų patirties. „Kitoniškumo patirtį turime paversti edukacine sistema, siekti, kad tai būtų mokymo ir mokymosi dalis“, – tvirtina studijų prorektorius.

Būtina formuoti naujus įpročius

Lygių galimybių koordinatorė dr. Rūta Ruolytė-Verschoore sako, kad, norint keisti situaciją, pritraukti į VU daugiau užsienio šalių studentų ir dėstytojų, turi būti formuojami nauji įpročiai – komunikacijoje pasitelkiama dvikalbystė, užtikrinama galimybė kitataučiams gauti pagalbą ir saviraiškos paslaugas.

„Vienas iš Įvairovės ir lygių galimybių strategijos uždavinių yra puoselėti kultūrų įvairovę universitete ir siekti lygiavertės studenčių (-tų) ir darbuotojų iš užsienio šalių įtraukties į universiteto bendruomenę“, – primena dr. R. Ruolytė-Verschoore ir priduria, kad siekiant į bendruomenę aktyviau įtraukti kitataučius nebūtina kurti naujas sistemas, tereikia pritaikyti esamą struktūrą, infrastruktūrą. Kaip pavyzdį ji pateikia Bendruomenės vystymo skyriaus iniciatyvą pritaikyti VU intranetą anglakalbiams (nuo šių metų rudens VU intranetas pradėjo veikti ir anglų kalba).

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į VU organizuojamus renginius: ar jie vyksta dviem kalbomis, kokiomis kalbomis skelbiama informacija apie juos, kokia kalba pateikiamos žinutės renginiui pasibaigus? Nesunku pastebėti, kad apie daugelį veiklų VU komunikuojama tik lietuvių kalba. Panaši situacija ir su kitataučiams darbuotojams ar studentams teikiamomis paslaugomis.

„Labai panašus požiūris kadaise vyravo ir dėl aplinkos pritaikymo asmenims, turintiems negalią: kam ją pritaikyti, jei pas mus nėra „tų neįgaliųjų“? Tačiau sudarius galimybes studijuoti atsirado ir norinčių jomis naudotis. Kalbant apie kitataučių įtraukimą – mums būtina pakeisti savo požiūrį, formuoti naujus įpročius. Turime nuolatos galvoti, kaip mes galime paskatinti kitų šalių piliečius tapti mūsų bendruomenės nariais, nes kitu atveju daugelis atvažiuojančių užsieniečių taip ir lieka užsieniečių bendruomenėse“, – teigia lygių galimybių koordinatorė.

Anot dr. R. Ruolytės-Verschoore, siekiant pokyčių, ateityje numatoma informaciją apie renginius ir kitas VU veiklas skelbti lietuvių ir anglų kalbomis, jei yra galimybė, užtikrinti renginių vertimą. Neakademiniai padaliniai taip pat bus skatinami informaciją viešinti abiem kalbomis. Iki 2022 m. planuojama dar labiau išplėtoti mentorystės sistemą dalinių ir visų studijų studentams iš užsienio, didinti pagalbos ir saviraiškos paslaugų prieinamumą.

Pokyčius jau įgyvendina ir Tarptautinių ryšių skyrius, tobulinantis „vieno langelio“ principu vykdomą įdarbinimą ir konsultavimą iš užsienio atvykstantiems mokslininkams bei dėstytojams. Daugiausia dėmesio ir pagalbos reikia užsieniečiams, atvykstantiems iš trečiųjų šalių. Jiems yra suteikiama pagalba tvarkant griežtas migracijos procedūras, sprendžiant nekilnojamojo turto nuomos klausimus, esant poreikiui gauti valstybinę medicinos paslaugą. Šios paslaugos plėtojamos nuolat, o kartais yra organizuojama pagalba ir atvykstančių dėstytojų šeimos nariams rasti darbą, kad įsitvirtintų Lietuvoje.

„Tikriausiai ne vienas iš mūsų buvome išvykę į užsienio universitetus pagal įvairias mainų programas ir atsimename, kaip gera yra atrasti, gera jaustis kito universiteto gyvenimo, bendruomenės dalimi. Todėl ir mes privalome pasiūlyti tokią alternatyvą pas mus dirbantiems ir studijuojantiems“, – pokalbį užbaigia lygių galimybių koordinatorė.

#AtvirasVU – tai straipsnių ciklas apie universitetą, kuris siekia būti atviras ne vien mokslinėms idėjoms ir disciplinų įvairovei, bet ir savo bendruomenės narių įvairovei. Straipsnių pašnekovės ir pašnekovai dalysis ateities planais, iniciatyvomis, padedančiomis kurti studijų ir darbo aplinką, kurioje puoselėjama individuali, socialinė ir kultūrų įvairovė, užtikrinamos lygios universiteto bendruomenės narių galimybės.

Susipažinti su Įvairovės ir lygių galimybių strategija galite čia.