Pasaulinėje aukštojo mokslo rinkoje „reitinguotis“ yra tikrai populiaru, o pats reitingavimo procesas yra traktuojamas kaip normalus reiškinys. Pirmąjį aukštųjų mokyklų vertinimą atliko JAV žurnalas „U. S. News and World Report“ – 1983 m. jis paskelbė pirmą JAV universitetų ir koledžų reitingų lentelę. Šiandien nacionalinių, regioninių ir tarptautinių universitetų reitingavimo sistemų rezultatais naudojasi būsimi studentai ir jų tėvai rinkdamiesi aukštąją mokyklą; nacionalinės vyriausybės rengdamos strateginius aukštojo mokslo planus ir skirstydamos finansavimą aukštajam mokslui; darbdaviai ieškodami darbuotojų; rėmėjai norėdami investuoti į mokslo, technologijų, visuomenės pažangą ir būsimų kartų ateitį ir gerovę; taip pat geriausi mokslininkai ir dėstytojai ieškodami darbo vietų. Dalyvauti reitingavime svarbu ir patiems universitetams – vertinimas padeda universitetų lyderiams suvokti universiteto vietą nacionaliniame, tarptautiniame ar globaliame kontekste.

Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingavimo ypatumai

Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingavimo praktikai jau taip pat daugiau kaip dešimtmetis. Šiemet savaitraštis „Veidas“ paskelbė tryliktąjį, o „Verslo žinios“ kartu su Demokratinės politikos institutu – ketvirtąjį Lietuvos universitetų reitingą. Įdomu tai, kad Lietuvos aukštojo mokslo kontekste aukštųjų mokyklų reitingų rezultatus bandoma susieti su studijų kokybės vertinimu. Anot „Verslo žinių“ komentaro, ketvirtus metus sudaromas Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingas vėl verčia tik skėsčioti rankomis: nors aukštojo mokslo reforma įsibėgėja, tačiau nei studentų vertinimai ar lūkesčiai, nei įmonių vadovų atsiliepimai nerodo jokios pažangos („Verslo žinios“, 2010, Nr. 91(3243)).

Tačiau ar tikrai pagrįsti yra tokie mūsų Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingavimo vykdytojų lūkesčiai? Ar skelbiami universitetų reitingų rezultatai gali ir turi būti tiesiogiai siejami su aukštųjų mokyklų teikiamų studijų kokybe? Kitaip tariant, ar reitingavimo sistemų tikslas yra aukštųjų mokyklų veiklos kokybės įvertinimas?

Nors pasaulinėje reitingavimo praktikoje egzistuoja gana didelė reitingavimo sistemų ir metodikų įvairovė, visų vertinimo sistemų pagrindinis tikslas yra tas pats – geriausiųjų aukštojo mokslo institucijų išskyrimas jas lyginant tarpusavyje pagal tam tikrus parametrus. Universitetų tarpusavio lenktyniavimas šiuo atveju yra varomosios jėgos šaltinis. Anot daugelio reitingavimo sistemų kritikų, aukštosios mokyklos, konkuruodamos tarpusavyje dėl aukštesnių pozicijų vertinimo skalėje, dažnai pateikia „išpūstus“ statistinius duomenis. Be to, reitingavimo rezultatai dažnai daro neigiamą įtaką ir institucijų administratoriams, priimantiems strateginius sprendimus, kurie orientuojami ne į savo universiteto misiją, bet siekiant pateikti kuo geresnius statistinius rodiklius. Taigi atrodo, kad kartais reitingavimo rezultatų poveikis kokybės gerinimui gali būti netgi atvirkštinis – institucijos netiesiogiai yra skatinamos siekti ne kokybės, bet abstrakčių statistinių rodiklių gerinimo.

Pasaulinio lygio universiteto samprata kaip globalaus reitingavimo pasekmė

Tačiau, kita vertus, negalima nepripažinti, kad tarptautinių reitingų sąrašų viršūnėse esantys universitetai išsiskiria aukštais rodikliais, liudijančiais ne mokslinių tyrimų kiekybę, bet kokybę, palankiu studentų ir dėstytojų santykiu (pvz., geriausiuose privačiuose JAV universitetuose šis santykis yra 6:1), akademinio ir aptarnaujančio personalo santykiu (geriausiuose pasaulio universitetuose šis santykis yra 1,2:1, o JAV universitetuose net 0,3:1), finansiniais ištekliais. Visi šie kiekybiniai rodikliai neabejotinai gali būti ir yra naudojami taip pat ir studijų kokybei įvertinti.

Be to, reikia pažymėti, kad besiformuojanti pasaulinio lygio universiteto (world class university) samprata daugiausia yra vienas iš globalaus reitingavimo praktikos rezultatų. Siekiant šio pavyzdinio statuso universitetui būtina institucinė autonomija, adekvatūs materialiniai ir finansiniai ištekliai, efektyvūs strateginiai sprendimai, stiprūs lyderiai, išskirtinis akademinis potencialas ir visos bendruomenės įsipareigojimas institucijos vertybėms.

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria pasaulinio lygio statuso siekiantys universitetai – tai studijų prieinamumo vis didėjančiam studentų skaičiui garantavimas ir palankių mokslo ir studijų sąlygų, atitinkančių pasaulinio universiteto lygį, sudarymas. Pavyzdinis universitetas turi teikti geriausias studijų ir mokslo galimybes visiems turintiems reikalingus gebėjimus, leidžiančius pasinaudoti teikiamomis galimybėmis nepriklausomai nuo socialinės ir turtinės padėties. Pavyzdinio universiteto statuso siekiančiai institucijai labai svarbu suderinti tebedidėjančią aukštojo mokslo dalininkų ir jų turimų lūkesčių įvairovę su institucinėmis vertybėmis. Be kokybės kaip atitikties tenkinti aukštojo mokslo dalininkų išreikštus ir numanomus poreikius bei lūkesčius ne mažiau aktualus kokybės kaip kaitos koncepcijos realizavimas. Pavyzdinėje aukštojo mokslo institucijoje studentas yra ne pasyvus klientas, bet aktyvus partneris: „kokybiškoje“ aukštojoje mokykloje po tam tikro studijų laikotarpio studentų rezultatai yra geresni nei buvo prieš jiems pradedant studijuoti.

Tenka pripažinti, kad kokybę yra labai sunku išmatuoti. Tačiau šiuo atveju dar svarbiau yra tai, kad bendra kokybės samprata neegzistuoja. Kiekviena aukštoji mokykla pati apsibrėžia savo kokybės sampratą atsižvelgdama į savo misiją ir siekiamus tikslus, todėl sureitinguoti ar suranguoti aukštųjų mokyklų pagal jų veiklos kokybę yra neįmanoma. Jokia reitingavimo sistema ir metodika niekada neatitiks visų dalininkų lūkesčių ir poreikių – skirtingos aukštojo mokslo institucijos siekia skirtingų tikslų.

Europos Komisijos iniciatyvos siekiant Europos aukštojo mokslo erdvės tobulinimo

2008 m. Europos Komisija finansavo studiją, kurios išvados teigė, kad dvi tuo metu populiariausios pasaulinės universitetų reitingavimo sistemos – Shanghai Jiao Tong Academic Ranking of World Universities ir THE QS World University Ranking, pabrėždamos mokslinės veiklos ir mokslinės produkcijos svarbą, negali efektyviai ir objektyviai įvertinti daugiafunkcės Europos universitetų paskirties. Esamos reitingavimo sistemos tiesiogiai neskatina fundamentalių Bolonijos proceso idėjų įgyvendinimo – studentų kritinio mąstymo ugdymas, studijų rezultatais grindžiamos studijų programos, dėstytojų pedagoginė kompetencija, mokymosi visą gyvenimą galimybių sudarymas ir pan., deja, nepatenka tarp reitingavimo sistemose vertinamų universitetų veiklų.

2009 m. balandžio 28–29 d. Belgijoje įvykusioje 6-ojoje konferencijoje Bolonijos proceso šalių aukštojo mokslo ministrai suformulavo dešimt Europos aukštojo mokslo erdvės tobulinimo per ateinantį dešimtmetį prioritetų (Bolonijos procesas 2020 – Europos aukštojo mokslo erdvė naujame dešimtmetyje), tarp kurių ir duomenų rinkimas stebėsenos, palyginimo ir planavimo tikslais, įvairialypių skaidrumo priemonių įdiegimas, o palyginamumas ir skaidrumas deklaruota kaip esminė Europos aukštojo mokslo erdvės patrauklumo didinimo priemonė.
Minėtos konferencijos komunikate aiškiai teigiama, kad planuojama sukurti universitetų klasifikacijos ir reitingavimo sistema turėtų būtų daugiamatė bei daugiafunkcė ir tapti ne tiek lenktyniavimo, kiek įvairių suinteresuotų grupių informavimo šaltiniu. Planuojama, kad naujoji aukštojo mokslo institucijų klasifikavimo sistema turėtų geriau atspindėti aukštojo mokslo institucijų misijų įvairovę, neapsiribojant vien selektyviais aukščiausio lygio mokslinių laimėjimų vertinimo kriterijais.

Šiuo metu yra vykdomas Europos Komisijos finansuojamas dvejų metų trukmės projektas, kurio tikslas – universitetų klasifikacijos sistemos ir Europos aukštųjų mokyklų registro sukūrimas, globalios daugiamatės universitetų reitingavimo sistemos sukūrimas ir bandomojo reitingavimo įgyvendinamumo tyrimas. Planuojama sukurti globalią universitetų reitingavimo sistemą ir atlikti bandomąjį 150 pasaulio universitetų reitingavimą inžinerijos ir verslo studijų kryptyse. Projekto vykdytojas – Vokietijos, Olandijos, Belgijos ir Prancūzijos institucijų konsorciumas studijų ir mokslo veiklos vertinimui atlikti (German/Dutch/Belgian/French consortium for Higher Education and Research Performance Assessment – CHERPA). Projekto biudžetas – 1,1 mln. eurų.
Lietuvoje panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas taip pat bus kuriama nacionalinė aukštųjų mokyklų reitingavimo sistema ir atliekamas bandomasis reitingavimas.

Aukštojo mokslo kokybės vertinimo priemonės

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad 2009 m. balandžio 28–29 d. Belgijoje vykusios aukštojo mokslo ministrų konferencijos komunikate aiškiai teigiama, jog aukštojo mokslo kokybė ir jau sukurtos jos užtikrinimo priemonės (išorinio aukštojo mokslo vertinimo, kvalifikacijų ir kreditų perkėlimo sistemų diegimas) išlieka Europos aukštojo mokslo erdvės plėtojimo prioritetu, o planuojama sukurti universitetų klasifikacijos ir reitingavimo sistema jokiu būdu nėra išorinio vertinimo priešprieša ar pakaitalas, tai funkciškai kitokios paskirties instrumentas. Europinės klasifikavimo sistemos tikslas – užtikrinti aukštojo mokslo palyginamumą ir skaidrumą.

Aukštųjų mokyklų studijų ir kitos veiklos kokybei vertinti aukštojo mokslo tarptautinėje praktikoje yra naudojami tokie instrumentai kaip išorinis ir vidinis institucijų ir /ar studijų programų vertinimas bei akreditavimas. Vakarų Europos šalyse, turinčiose ilgametę išorinio ir vidinio aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo patirtį, ypač daug dėmesio institucinio vertinimo ar studijų programų vertinimo ir akreditavimo metu skiriama tam, kaip aukštoji mokykla stebi savo kokybinius pokyčius, kokia jos kokybės užtikrinimo sistema ir pan. Todėl ieškantiems studijų kokybės patartina sprendimus priimti ne vien remiantis reitingavimo rezultatais, bet ir pasidomėti institucijos bei jos studijų programos akreditacijomis, vidine kokybės užtikrinimo sistema ir pan.