Kovo 20-oji – Tarptautinė laimės diena. 2012 m. paskelbta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija pažymi, kad viena prigimtinių žmogaus teisių yra teisė būti laimingam. Tad kyla natūralus klausimas – ką reiškia būti laimingam? Kas lemia, kad jaučiamės laimingi? Ar yra universalus laimės receptas? Pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis pakvietėme Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoją, gydytoją endokrinologę doc. dr. Liną Zabulienę.

„Kiekvienam mums laimė – savita. Vieniems – tai įsimintina džiugaus ir pakilaus potyrio akimirka, kitiems – tai spalvinga detalių dėlionė, pripažinimas ir sėkmė, nesibaigianti atradimų kelionė ar saugus meilės ir ramybės guolis… – šypsodamasi pokalbį pradeda pašnekovė. – Neapsiriksime pasakę, kad laimės ir jos recepto paieškos siekia neatmenamus laikus. Laimės akimirkas įamžina menininkai, rašytojai, kompozitoriai, o filosofai ir teologai dažnai ją sieja su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Psichologai, neurologai, endokrinologai, biologai ir kitų sričių mokslininkai, pasitelkę sudėtingiausius tyrimų metodus, nepaliaujamai vis dar gvildena neįmintą laimės recepto mįslę“.

Visuotinai priimta laimę apibrėžti kaip subjektyvų jausmą, kylantį tenkinant dvasinius, pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Tad besišnekučiuojant kalba nejučia krypsta į visiems kirbantį klausimą, kas nulemia tai, ar mes jaučiamės laimingi?

„Šiuo metu jau neabejojama, kad net 50 proc. mūsų optimizmo ir gebėjimo būti laimingam nulemia genetiniai veiksniai“, – tęsia pokalbį docentė Lina Zabulienė. Kita pusė – tai biocheminės reakcijos, nenutrūkstanti hormonų ir neuromediatorių veikla, lemianti psichologinę ir fizinę savijautą bei elgesį. Svarbią reakcijos į aplinką dalį užima sąmoningi paties žmogaus sprendimai, būtent šią sritį mes ir galime veikti, keisdami savo įpročius, įsitikinimus ar požiūrį ir tiesiog mokydamiesi būti laimingi. Nustatyta, kad laimingi žmonės yra sveikesni, turi geresnę imuninę sistemą, moka geriau valdyti stresines situacijas, jų atmintis geresnė jie yra veiklūs ir kūrybingi“.

Dažnam būtų smalsu sužinoti, kokie biologiniai procesai vyksta žmogaus organizme, kai esame laimingi? Gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė, apžvelgdama subtilias ir ne iki galo atpažintas hormonų ir neuromediatorių sąsajas su laimės jausmu, teigia, kad mūsų momentiniai ar ilgalaikiai pojūčiai dažnai priklauso nuo galvos smegenyse, endokrininėse liaukose ir žarnyne išskiriamų hormoniškai aktyvių medžiagų – dopamino, serotonino, endorfinų ir kt. – hormonų kiekio, jų sąveikos ir derinių.

„Kai kurios sąsajos yra plačiai aptariamos, kai atradimai dar laukia sau tinkamo momento. Dopaminas – „priklausomybės ir įsitraukimo“ medžiaga, dažnai siejama su atlygiu, motyvacija, atmintimi, jo kiekis ypač padidėja pasiekus išsikeltus ambicingus tikslus. Tačiau realiame gyvenime mums dažnai reikia ne tik azartiškų iššūkių, bet ir stabilaus pagrindo po kojomis, tuo atveju – kuo bus santūresni lūkesčiai ir realesni tikslai, tuo laimingesni mes jausimės juos pasiekę. Serotonino, kartais vadinamo „savivertės molekule“, kiekis didėja, jei esame pripažinti, gerbiami, vertinami, saugūs, ramūs ir pasitikime savimi. Endorfinų, pasižyminčių natūraliu nuskausminančiu poveikiu, kiekis didėja ir mūsų savijauta gerėja, jei reguliariai sportuojame, šokame, juokiamės, mylime, medituojame ar panyrame į  muzikos garsus. Laimė neatsiejama nuo kokybiško miego, tad ir melatonino – „jaunystės hormono“. Būdami laimingi mažiau nerimaujame, daugelis situacijų, atrodžiusių grėsmingomis, tampa ne tokios bauginančios, be to, džiaugsmingi prisiminimai sumažina streso hormonų kortizolio ir adrenalino kiekį. Bene pats paslaptingiausias yra oksitocinas – „laimės, meilės ar prisirišimo“ hormonas, kurio kiekis didėja, kai jaučiame kito žmogaus šilumą, meilę, apkabinimus, pasitikėjimą ar tiesiog mus pasitinkančią plačią šypseną ir atvirą širdį“.

Užbaigdama pokalbį, gydytoja Lina Zabulienė dalijasi vieno iš laimės receptų prieskoniais ir slaptais ingredientais: „Sakoma, kad laimė sklinda tarp žmonių per mūsų jusles – regą, klausą ir uoslę, taip mes ir atpažįstame laimingą žmogų, kuris skleidžia laimę ir ja dalijasi. Tikėtina, kad jei norime būti laimingi, gyventi džiaugsmingai ir prasmingai, turime kasdien sąmoningai žingsniuoti laimės link, mokytis stabdyti laimės akimirkas, jas kolekcionuoti ir jomis dalytis su artimais žmonėmis. Tad leiskime sau svajoti ir juoktis, pasitikėti kitais ir savimi, šypsotis be progos, dėkoti už smulkmenas. Taip pat dalytis, padrąsinti ir padėti tiems, kurie neprašo pagalbos, užsiimti mėgstama veikla, turėti drąsos klysti, keistis ir kartais rizikuoti, neplanuotai ir spontaniškai leistis į kelionę, apkabinti augintinį, užsimerkus ištirpti mielo žmogaus glėbyje, o svarbiausia – kuo dažniau džiaugtis mažais mielais dalykais, pavyzdžiui, garuojančios kavos puodeliu ankstyvą rytą su gardžiu gabalėliu juodojo šokolado“…