VU Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros docentė Raminta Pučėtaitė oponavo Juveskiulės universiteto doktorantei Dan Nie, kuri 2016 m. kovo 18 d. šio universiteto Verslo ir ekonomikos mokykloje gynė daktaro disertaciją „Culture Matters: The leader-follower relationships in the Chinese organizational context“ („Kultūra svarbi: lyderio–nario santykiai kinų organizacijų kontekste“). Su docente kalbamės apie daktaro studijų ir disertacijos gynimo ypatumus Suomijoje.

Ar  skiriasi daktaro studijos Lietuvoje ir Suomijoje?

Suomijoje visi studentai turi vadinamąją akademinę laisvę – gali studijuoti tiek laiko, kiek jiems reikia surinkti kreditus, parengti baigiamuosius darbus, todėl kai kurie studijuoja 10 ir daugiau metų. Patys suomiai kartais ironizuoja, kad švietimo sistema yra bene vienintelė socialinės gerovės liekana jų valstybėje, kurią jie labai brangina. Studento statusas išties suteikia privilegijų – jis atleidžiamas nuo kai kurių mokesčių, turi transporto lengvatų ir kt. Doktorantai taip pat gali studijuoti gana ilgai. Ne visi studentai surenka studijų kreditus pirmaisiais ir antraisiais studijų metais. Tačiau jie turi iš ko rinktis: Suomijos aukštosiose mokyklose doktorantams dėstomi kursai sujungti į sistemą, todėl jiems svarbias žinias ir kreditus studentai gali gauti iš kelių aukštųjų mokyklų. Be to, jiems įskaitomos vasaros mokyklos kitose šalyse, jeigu tai suderinta su jų doktorantūros vadovu. Suomijoje doktorantai dažnai patys ieškosi studijų finansavimo šaltinių, kad galėtų pragyventi. Šiuo požiūriu Suomija pažengusi daug toliau nei Lietuva, kadangi Suomijoje galima kreiptis ne tik į, pavyzdžiui, didelius ir konkurencingus KONE ar kultūros fondus, bet ir į įvairius smulkius, pvz., į konkretaus miesto ar regiono verslininkų fondus, kurie skiria po keletą tūkstančių eurų studijoms. Jeigu studentas taupus, šių dotacijų gali užtekti ir 4 metams.

Ar daktaro disertacijos Suomijoje savo forma panašios į Lietuvoje rengiamas?

Iš dalies. Suomijoje doktorantai gali rinktis, ar rengs monografiją, kuri atitinka mūsų disertacijos sampratą ir formą, ar vadinamąją straipsnių disertaciją. Straipsnių disertacija reiškia, kad savo darbo tema studentas publikuoja mažiausiai 3 straipsnius pripažintuose tarptautiniuose recenzuojamuose žurnaluose, tuomet parengia įvadą, kuriame pagrindžia temos naujumą, aktualumą, pasirinktą metodologiją, susieja publikacijas ir argumentuoja jų teorinę ir praktinę naudą. Publikuoti straipsniai įtraukiami į disertaciją kaip kvalifikacijos ir nuveiktų darbų įrodymas.

Kaip vyksta disertacijų gynimas Suomijoje?

Iš pradžių vadovo ir studento sutarimu vertinti parengtas rankraštis siunčiamas bent dviem vertintojams – disertacijos temos ekspertams. Šie ekspertai gali būti iš viso pasaulio, paprastai siekiama surasti būtent tos srities ekspertą. Skirtingai nei Lietuvoje, kur pagal naują tvarką dažnai gana formaliai dalyvauja užsienietis mokslininkas, šie ekspertai išties dalyvauja mokslo procese. Dėl to ir disertacijos ten dažniausiai rašomos angliškai. Tokiais atvejais niekada nebūna kuriozų, kai disertacija ginama gimtąja kalba, o užsienietis tik sėdi ir akimis mirksi. Vertintojai ar bent vienas iš jų vėliau, per gynimą, tampa disertacijos oponentais. Ekspertai turi apie 3 mėn. disertacijai įvertinti. Jeigu vertinimai neigiami ar labai kritiški, darbas taisomas ir vėl siunčiamas vertintojams. Paprastai tai nevyksta dažnai, nes vertinimas atima laiko ir todėl yra brangus. Tad doktoranto vadovas būna atsakingas už vertinti pateikiamo darbo kokybę. Gavusi disertacijos priėmimo ginti įvertinimus (tai oficialus posakis rašant vertinimo išvadą), fakulteto taryba paskiria gynimo datą, oponentą ir custos – gynimo pirmininką, kuris atsakingas už proceso korektiškumą. Gynimo procesas išties vadinamas ne gynimu, o egzaminu, kurio metu vyksta diskusija tarp oponento – jis yra proceso centras – ir doktoranto. Gynimo procesas turi savą protokolą.

Kuo pasižymi doktoranto egzaminavimo protokolas?

Suomijos akademinės institucijos yra išlaikiusios išties griežtas taisykles, kaip elgtis disertacijos gynimo metu. Pirmiausia apranga. Ji yra juoda, klasikinė ir kukli. Moteris gali dėvėti juodą uždarą suknelę arba kostiumėlį, vyras – juodą kostiumą. Į gynimo salę įeinama griežta tvarka: pirmiausia oponentas, tuomet custos ir galiausiai doktorantas. Šie trys žmonės rankose gali turėti tik publikuotą disertaciją ir – jeigu custos ir oponentas turi – daktaro kepures. Gali kilti klausimas: o kur moterys deda savo rankines? Tam yra skirta speciali – pasiruošimo – auditorija, kur paliekami visi asmeniniai daiktai. Įdomu ir tai, kad custos būna viduryje tarp doktoranto ir oponento: tai sena tradicija, kai disertacijų gynimai būdavo aršūs ir priešininkus prireikdavo išskirti ar jiems tiesiog reikėdavo tarpininko, kad šis įsiterptų ir nuramintų ginčo šalis.

Kiek trunka toks gynimas-egzaminas?

Šiais laikais doktoranto egzaminas trunka ne ilgiau kaip 2 valandas. Jeigu diskusija užsitęsia, custos daro pertrauką.

Ar mokslinės diskusijos labai kovingos?

Gali būti, bet vis tiek jos turi vykti konstruktyviai. Iš pradžių doktorantas, kaip ir Lietuvoje, pristato disertacijos rezultatus. Tuomet kalba oponentas, pirmiausia jis pozicionuoja disertaciją konkrečioje mokslo kryptyje ir akademiniame diskurse, paskui pereina prie konkrečių – temos pasirinkimo, teorinės dalies, metodologijos, tyrimo, empirinių rezultatų – klausimų. Pagal protokolą oponentui rekomenduojama užduoti tokius klausimus, kurie būtų suprantami ir ne specialistams, o diskusija nebūtų smulkmeniška, pvz., gramatinės ar techninės klaidos turi būti išdėstytos oficialiame raštiškame vertinime, o egzaminavimo metu aptariami esminiai dalykai. Gynimuose, kuriuose svarstoma tema ir rezultatais visuomenei svarbi disertacija, dalyvauja ir žiniasklaida. Akademinė institucija suinteresuota, kad gynimo procesas jiems būtų maksimaliai informatyvus. Baigęs egzaminuoti doktorantą, oponentas atsistoja (doktoranto ir oponento atsisėdimai ir atsistojimai konkrečiais momentais yra protokolo dalis) ir skaito galutinį vertinimą, kuris iš tiesų yra rekomendacija fakulteto tarybai priimti disertaciją kaip išskirtinę (toks vertinimas labai retas ir skiriamas tik labai reikšmingiems darbams), tiesiog priimti arba atmesti. Tuomet atsistoja doktorantas ir paklausia auditorijos, ar ši neturi klausimų. Pagal protokolą auditorijos atstovai gali klausti tik tuomet, jeigu jie iš esmės prieštarauja, kad doktorantas gautų daktaro laipsnį, ir tai laikoma įžeidimu tiek custos, tiek oponentui, nes neigiami jų vertinimai. Po šio kreipimosi eina pauzė ir, jeigu klausimų nebūna, custos trinkteli mediniu plaktuku – tai reiškia, kad gynimo procesas baigtas. Išėjus iš auditorijos paprastai vaišinamasi fakulteto užsakyta kava ir tortu, gynimo proceso klausytojai sveikina doktorantą.

Ar tuo gynimo procesas ir baigiasi?

Ne, paprastai vakare doktorantas organizuoja iškilmingą vakarienę, vadinamą karonkka, kuri gali būti ir labai kukli kviestų svečių skaičiumi, ir labai gausi – priklauso nuo doktoranto finansinių galimybių. Tačiau svarbiausia, kad ši šventė yra organizuojama oponento garbei. Apranga, atsižvelgiant į vietą ir doktoranto pageidavimą, gali būti ir labai formali (black tie), ir laisvesnė, tačiau bet kokiu atveju puošiamasi. Dažnai daktarai į vakarienę ateina su savo kepurėmis. Šios kepurės gana brangios – kainuoja apie 500 eurų, nes siuvamos rankomis ir konkrečiam žmogui, atsižvelgiant į jo galvos fizinius duomenis. Todėl ji dažnai tampa ir tėvų ar kitų šeimos narių dovana apsigynusiam doktorantui. Pavalgius visada sakomi tostai: pirmiausia doktorantas dėkoja oponentui, tada vadovui ir visiems kitiems. Tuomet visi, kurie buvo paminėti, atitinkama tvarka taip pat sako tostus, sveikindami doktorantą. Kai kurie žmonės vakarui įsisiūbavus tampa tokie iškalbingi, kad kalbų sakymas tęsiasi ilgiau nei pati vakarienė.

Kaip toliau klostosi mokslo daktaro karjera Suomijoje?

Oponentas per dvi savaites parašo oficialų vertinimą-rekomendaciją, kuria vadovaudamasi fakulteto taryba tvirtina sprendimą ir suteikia doktorantui daktaro laipsnį. O žiūrint plačiau – karjeros perspektyvos įvairios. Paprastai universitetai neturi lėšų išlaikyti jaunus daktarus, todėl pastarieji ir toliau ieško finansavimo savo veiklai – podoktorantūros stipendijų, dalyvauja įvairiuose projektuose, konkursuose į lektoriaus darbo vietas. Pasitaiko daug atvejų, kai žmonės realizuoja save kitoje – neakademinėje – profesinėje srityje, kurioje dirbo prieš pradėdami doktorantūros studijas ir jų metu. Kadangi Suomijoje išsilavinimas gerbiamas, žmonės tai laiko reikšminga savirealizacija. Žinau tokių atvejų, kai žmonės užsibrėžė tikslą apginti daktaro laipsnį iki pensijos ir tą padarė.