Griežtomis taisyklėmis besivadovaujanti architektūra ir nevaržomas menas bei muzika gali būti susiję, nes juos vienija kūrybiškumas, drąsa ir laisvė, mano architektas, muzikantas ir knygų autorius Algirdas Kaušpėdas. Kaip architektūra atspindi požiūrį į pasaulį ir kokį vaidmenį atliko permainų laikotarpiu laisvę deklaravusi grupė „Antis“, A. Kaušpėdas papasakojo Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamame LEAD pokalbyje.

Pandemija paveikė ir gyvenimą, ir NT rinką

A. Kaušpėdas sako, kad pandeminė situacija privertė pakeisti įpročius, tačiau įvairios veiklos, tiek kaip architekto, tiek kaip menininko, nesustojo: „Tiesą pasakius, darbo tik padaugėjo, nes nekilnojamojo turto bumas vis auga. Tęsiasi ir mano darbas su Viktoru Diavara projekte „KanDis“, šiuo metu kuriame singlą apie pandemiją, turėtų netrukus išeiti. Ir, žinoma, kai ką rašau, kai ką skaitau, nemažai knygų perėjo per rankas. Gyvenimas pasikeitė, bet jis pakankamai turiningas.“

Architektas atkreipia dėmesį į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius – didėjančią paklausą, augančias kainas, kurioms įtakos gali turėti ir auganti žmonių gerovė. Tačiau šie pokyčiai gali atnešti ir teigiamų, ir neigiamų padarinių.

„Architektai jau seniai verkia, kad jiems mažai mokama už jų kūrybą, tad šios kainos šiek tiek pakilo ir jau darosi šiek tiek įdomiau. Tačiau kita vertus – gali susidaryti situacija, kai paklausa viršys pasiūlą ir rinkoje trūks pasiūlymų arba prekių, o tai gali sukelti dirbtinį kainos padidėjimą, savotišką deficitą. Pavyzdžiui, Vilniuje laisvoje rinkoje visada buvo apie 4000 butų, iš kurių galėjai rinktis 10 ir lyginti su visais vystytojais, kalbėtis, derėtis. Dabar tie naujai atsirandantys aukštos kokybės butai pasidarė dar paklausesni ir dėl jų vyksta savotiškas konkursas – butai išperkami dar iš brėžinių, net nepastačius pastato“, – situaciją komentuoja architektas.

Vis dėlto A. Kaušpėdas didelės grėsmės neįžvelgia, nes pastebi ir smarkiai išaugusią statybos pramonę, patobulėjusius statybininkų gebėjimus, be to, situacija nuolat stebima Lietuvos banko, tiek statytojams, tiek pirkėjams galioja tam tikri reikalavimai kreditui ir kitokios nuostatos.

Architektūra, muzika ir laiko simboliai

Architektas pasakoja, kad dažnai sulaukia klausimo dėl dviejų jam artimų – muzikos ir architektūros – sričių suderinamumo, ir mano, kad jas sieja itin daug panašumų: „Muzika ir architektūra remiasi tam tikrais ritmais, tam tikra melodija, motyvais, spalva, faktūra, intonacija ir semantikos reikšmėmis. Žinoma, architektūroje daug mažiau tos literatūros ir daugiau funkcionalumo, nes kokybiškas daiktas visų pirma turi gerai tarnauti, tačiau vienas iš architektūros uždavinių yra suteikti žmonėms estetinį pasitenkinimą. Lygiai taip pat kaip ir muzikos.“

Pasak A. Kaušpėdo, muziką ir architektūrą itin glaudžiai sieja suderinamumo kriterijus, nes visada būtina įsiklausyti į kontekstą, atrasti priežastį, dėl ko kuriame, ir atsakyti į aktualiausius klausimus: kaip mus veikia aplinka, kaip mes ją paveiksime naujais pastatais? Ar tie pastatai derės prie jau esančių, ar jie užgoš, sugadins, sumenkins? O galbūt sustiprins įspūdį sukurdami tam tikras perspektyvas, kampus, rakursus? Ir vis dėlto, anot architekto, visa tai yra paties subjekto klausimas, jo interpretacija ir asmeninis požiūris, nes visos detalės atspindi asmeniškumą ir aplinkos įtaką.

„Pavyzdžiui, stalinistinė vizija labai stipriai pasakoja, kokie mes galingi, koks komunizmas mūsų laukia ir panašiai. Tam buvo naudojami ir atributai, architektūros detalės, formos, papuošimai ir kiti dalykai. Dabar viską stengiamasi daryti tvariai, vengiant dirbtinės prabangos, nes ji labai dažnai atrodo neskoningai ir išduoda tam tikrus statytojo kompleksus. Iš esmės reikia ieškoti kuo natūralesnių santykių: žmogaus, gamtos ir architektūros. Jeigu tai sueina į tokį darnų trikampį – viskas gerai“, – sako A. Kaušpėdas.

Tokie laiko simboliai ir ilgas kūrimo procesas architektūros srityje, A. Kaušpėdo nuomone, yra ir didelė atsakomybė, ir dovana, ir bausmė, nes įvertinti, kaip šiandien projektuojamas pastatas atrodys po kelių dešimtmečių – itin sunkus uždavinys: „Jei pastatysi pastatą ir paskui pamatysi, kad jis netinka aplinkoje, yra neįdomus, pilkas ir neišraiškingas, juk negalėsi tiesiog nugriauti. Todėl pagrindinis dalykas – atliepti savo laikmetį ir nei per daug skubėti į priekį, nei įsikibti praeities. Tai įrodo „Neringos“ kavinė, kurios dizainas ir interjeras yra aktualūs ir šiandien, reikalingi kaip to laiko faktas.“

Meno laisvė, keitusi kasdienybę

A. Kaušpėdas pasakoja, kad grupė „Antis“ susikūrė tuo metu, kai ir laisvė, ir kūryba buvo varžoma. Nors tuo metu architektas dirbo miesto statybos projektavimo institute, šis darbas buvo nykus, nes kaip iš architekto – kūrėjo reikalavo labai nedaug, svarbiau buvo atlikti braižytojo ir normų, statybinių reikalavimų darbus. Todėl, pasak A. Kaušpėdo, muzikavimas, bendravimas ir laisvės išpažinimas per muziką buvo savotiška kompensacija.

„Mus tiesiog iškėlė laikmetis, nes aplinkui buvo viskas sustyguota, suvaržyta, cenzūruojama –  derindavo visus žodžius ir muziką, viskam reikėjo leidimų, o mes jų nepaisėme. Staiga, 1985 m. prasidėjus perestroikai, atsirado ir savotiškas socialinis-moralinis poreikis drąsiai apie viską kalbėti. Taip gimė „Kažkas atsitiko“ – kai Artūras Pozniakovas surinko, jo nuomone, laisviausias grupes, tai buvo Kernagis, „Foje“ ir mes, jis kūrė tokį menišką, bet kartu ir konceptualų, ir laisvą filmą. Tai buvo nepaprastai didžiulė sėkmė ir visas kopijas tiesiog sudrožė. Žmonės filmą žiūrėjo po 10–20 kartų. Tai parodo, kokią galią tais laikais turėjo laisvas menas. Jaunimo teatro, J. Vaitkaus, E. Nekrošiaus padiktuotos kertinės meninio mąstymo ir laisvės sampratos buvo labai geri to pagrindai“, – prisimena muzikantas.

A. Kaušpėdas pabrėžia, kad svarbiausias laisvę įtvirtinantis dėmuo jam buvo ne grupės „Antis“ įkūrimas ar dalyvavimas įvairiose veiklose, bet laisvė rinktis ir priimti sprendimus: „9-ajame dešimtmetyje, kai mes jau buvome deklaravę laisvę ir pasakę viską, ką norėjome, buvo reikalinga imtis kitos veiklos ir aš tada pradėjau kurti savo įmonę. Todėl manau, kad laisvė – tai galimybė būti savimi, galimybė veikti ar rinktis.“

Laisvė reikalinga ir valstybės kūrimui

Kalbėdamas apie architektūrą ir muziką, kūrybą jungiantį elementą – laisvę, A. Kaušpėdas įsitikinęs, kad dažniau galvojame apie galimybes nei apie atsakomybes, be kurių laisvi sprendimai sunkiai egzistuotų. Iš kūrėjo perspektyvos menininkas pabrėžia, kad laisvė neatsiejama ir nuo drąsos veikti bei baimės suklysti, būti nesuprastam.

„Laisvė nėra paprastas dalykas, laisvė labai dažnai yra ir drąsa. Jeigu žmogus nedrįsta būti laisvas, jis save uždaro į savo gebėjimų, prietarų, apribojimų, kompleksų nelaisvę. Laisvas žmogus yra drąsus žmogus, kuris kartais peržengia per save ir toje nesaugioje zonoje kuria, nors ir labai atsargiai, nes ten labai pavojinga. Gali būti net išjuoktas, paneigtas, sutryptas, apspjaudytas, tačiau gali sukurti ką nors įspūdingo. Čia vėlgi drąsa tiesiogiai susijusi su kūryba, nes tik drąsos inspiruoti mes kuriame“, – mano architektas.

A. Kaušpėdas, prisimindamas Sąjūdžio laikus, sako, kad kova už nepriklausomybę buvo tos laisvės paieškos, kurios leido tautai ir valstybei išreikšti savo nuomonę, bet tai buvo tik vienas žingsnis individualios laisvės ir globalaus pasaulio link, kuriam reikia pasiruošti, nusiteikti.

„Tada atėjo tas laikas, kai išorinė laisvė yra, prašau, daryk, kurk, bet ar tu pasiruošęs pats asmeniškai? Ar turi pakankamai vidinės laisvės, kad atsisakytum sovietinio, zombiško mentaliteto ir pereitum į naują lygį? O dabar gyvename globaliame pasaulyje, kuriame atsiranda kitas labai svarbus atoveiksmis – įvairovė. Kiekvienas žmpgus turi būti autentiškas, nepakartojamas, kurti savo identitetą. Lygiai taip pat ir tauta, kiekviena kuo nors ypatinga, savita, ne tik kalba, papročiais, bet ir savo veikla, kraštovaizdžiais, gamta, architektūra, menu, muzika. Ir visa tai susideda į vieną stiprų tautos ID.

Galima kalbėti kiek tik norime apie tą Vilniaus baroką, kuris yra itališkas, austriškas ir panašiai, bet tai yra mūsų, tai yra lietuviška ir nereikia dėl to gėdintis. Pats didžiausias uždavinys yra būti ir kurti. Jeigu tai daryti gebančių žmonių yra kritinė masė, valstybė klestės. Todėl Lietuvos ateitis yra lietuvis – kūrybingas, šviesus, proaktyvus žmogus“, – sako A. Kaušpėdas.

Visą pokalbį su A. Kaušpėdu rasite čia.