VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Deividas Šlekys, disertacijos „Military as the Forgotten Dimension of Political Theory“ autorius, studijavęs Vilniaus ir Glasgow universitetuose, pastarajame Karo studijų centre įgijęs antrą magistro laipsnį ir šiuo metu laikomas vienu geriausių karo studijų specialistu šalyje, skatina ieškoti paralelių tarp šiuolaikinės ir antikinės karybos.

Anot dr. D. Šlekio, per Bizantijos raštiją iš Antikos mus pasiekė kertiniai karybos terminai: strategija ir taktika. Strategija – tai būdas laimėti karą, taktika – vesti karius mūšyje. Skirtingais laikais šių terminų svarba kito: Apšvietoje taktika laikyta svarbesne, tačiau Napoleonas iškelia strategiją: planuodamas, tirdamas priešą, resursus, reikalingus šiam įveikti, o tik tada patį mūšį, ir grąžina strategijai Antikoje turėtą svarbą. Ne mažiau aktualūs ir mūsų laikus pasiekę kariniai veikalai, ypač Tukidido „Peloponeso karas“, nuo kurio savo paskaitas pradeda visi tarptautinių santykių istorijos dėstytojai. Tukididas suformavo pagrindinius principus, vėliau perimtus ir išplėtotus kitų autorių. Tai saugumas, garbė, savo interesų gynimas, kurie, kartais net ištraukti iš konteksto, iliustruoja ir paaiškina šiuolaikinės užsienio politikos procesus.

Ne mažiau svarbi Fabijaus strategija, aprašyta Tito Livijaus. Fabijus Maksimas išgelbsti Romą, neleisdamas Hanibalui stoti į atvirą mūšį. Tad strategija, dar vadinama silpnųjų strategija, reiškiasi kaip mūšio vengimas, priešininko varginimas ir erzinimas. Strategija mėgstama partizanų, sukilėlių, iš dalies šių laikų teroristų. Fabijui iš dalies antrino ir  IV a. traktato apie karo meną autorius Vegecijus veikale „De re militari“: susisteminęs romėnišką karinę patirtį, siūlė mūšio vengti. Veikalas buvo populiarus viduramžiais, kas ryškėja šio laikotarpio karuose: mažai tiesioginių mūšių, daugiausia kariaujama puolant tvirtoves, varginant priešą. Be to, Vegecijus pirmą kartą kaip patarimą valdovams pilna forma užrašė populiarų posakį: „Si vis pacem, para bellum“ (liet. „Jei nori taikos, ruoškis karui“).

„Romos istorija skatina mąstymą ir leidžia kurti gana unikalias iliuminatyvias idėjas, pritaikomas moderniems industriniams laikams“, – teigia dr. D. Šlekys, mintį iliustruodamas XIX a. amerikiečių stratego Alfred Thayer Mahano Jūrinės galios (Sea power) idėja. Mahanas, perskaitęs vokiečių istoriko Theodoro Mommseno veikalus apie Romos karus su Kartagina, įžvelgė: norint dominuoti pasaulyje, reikia valdyti jūras. Idėja paskatino amerikiečius išplėtoti laivyną, ir taip JAV tapo viena galingiausių jūrinių valstybių. Taigi Mahaną Romos istorija įkvėpė kritiškai vertinti savo laikų situaciją ir siūlyti sprendimus, pakeitusius valstybės ir pasaulio politinę padėtį.

Aktualios ir teisingo karo tradicijos, išplėtotos Romos oratoriaus Cicerono, taip pat Šv. Augustino, Tomo Akviniečio. Ius ad bellum – teisinga karo priežastis (sąjungininkų ir garbės gynimas, grasinančių priešininkų pašalinimas); Ius in bello – teisinga karas (nežudyti civilių). Šiais principais paremta šiuolaikinė tarptautinė teisė – pateisinamas tik gynybinis karas, o ius in bello atveju kariai baudžiami už nusikaltimus žmonijai. Iš filosofinių gairių paverstos teisės normomis, idėjos perėjo teisininkų žinion. Taigi iš Romos laikų perimta teisingos karinės intervencijos priežasties paieška, egzistencinis poreikis pateisinti karinius veiksmus.

„Tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje Romos tema yra tiesiog sprogusi, ir kartais tai daro nusikaltimą istorijai ir literatūrai“, – apie neteisingas ar pernelyg „pritemptas“ karines interpretacijas sako dr. D. Škelys. Aktualiausia interpretacija – JAV palyginimas su Roma: jei JAV, kaip ir Roma, yra imperija, vadinasi, ji žlugs. Ir nors JAV vienintelė valstybė po Romos stipri tiek sausumoje, tiek jūroje, pranešėjas buvo skeptiškas gretinimui: „Istorija nesikartoja, Amerika nėra praeities Roma. Dėl paralelių kyla noras lyginti šiuos du darinius, esančius labai toli vienas nuo kito.“

Kitas prastai užmaskuotas ideologinis pavyzdys – filmas „300“, kuriame Sparta tarsi prilyginama JAV, o persai – Iranui, taip nusižengiant pagrįstoms istorinėms interpretacijoms. Kita paralelė piešiama tarp Romos ir šių laikų, lyginant kariuomenės planavimo pokyčius. Pateikiami du kintančios Romos santvarkos pavyzdžiai: pilietis karys-šauktinių kariuomenė-respublika ir profesinė karinė tarnyba-samdinių kariuomenė-imperija. Paralelė su šiais laikais: vakarų valstybės nuo Prancūzijos revoliucijos iki šaltojo karo turėjo šauktinių kariuomenę, o po šaltojo karo linkstama prie profesionalios. Tuomet daroma išvada: vakarai juda imperinio rėžimo link. Nors ir nelabai pagrįstos, prielaidos visgi verčia susimąstyti, kad yra ryšys tarp kariuomenės ir valstybės valdymo tipo.

Dar vienas iš dalies blogos interpretacijos pavyzdys – Edwardas Luttwakas, rašęs apie branduolinio ginklo ir tankų panaudojimo strategiją, sumano parašyti knygą apie Romos strategiją. Jis įžvelgia panašumą tarp 1970-ųjų Amerikos ir Romos imperijos: apžvelgia, kaip romėnai valdo savo žemes ir klientus, turėdami stebėtinai mažai – tik 30 tūkst. karių, tačiau išsiplėtus imperijai nebeišnaudoja savo sąjungininkų ir žlunga. Luttwakas pataria amerikiečiams nesiekti visko patiems valdyti, o išnaudoti sąjungininkus ir draugus. Ši interpretacija pozityviausia, ieškant paralelių tarp Romos ir Amerikos, nors autorius ir daro klaidingą prielaidą, manydamas, kad romėnai mąstė taip pat racionaliai ir tomis pačiomis kategorijomis, kaip ir XX a. pab. žmonės.

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių generolas Alfredas von Schlieffenas padaro panašią klaidą: mėgindamas pakartoti Kanų mūšyje Hanibalo apsuptos iš abiejų pusių Romos kariuomenės manevrą, idėją ištraukia iš istorinio konteksto ir, perkėlęs į šiuos laikus, sulaukia nesėkmės – nepajėgia užimti Paryžiaus. Tiesa, istorikai ėmė dvejoti planą apskritai buvus: gal tai tik pasiteisinimas pralaimėjus karą.

Postmodernūs teoretikai, nagrinėjantys karybos ir kario statuso pokyčius, kelia filosofinį klausimą: ar modernaus kario archetipas buvo Achilas: gaivališkas, besimėgaujantis karu ir žudynėmis. Taigi vakarietiškas karys, nors ir saistomas įstatymų, negalėtų būti geru kariu, jei nesidžiaugtų tamsiąja, achiliška savo profesijos puse. O vakarų visuomenė neleidžia kariams būti Achilais – tai skatina militaristines idėjas. Ir nors dabar karo lauko tema tampa vis didesniu tabu, lektorius įžvelgia teigiamas karo pasekmes, kuriančias modernią valstybę.

Aptariant antikines karines technikas ir jų panaudojimą šiais laikais, paaiškėja: disciplina, vienas svarbiausių romėnų kariuomenės veiksnių, viduramžiais pamirštamas ir grąžintas tik XVI a. pab., perskaičius Hadriano veikalus. Drauge sugrįžta ir karinė struktūra: romėniška kohorta tampa batalionu, centurija – kuopa, legionas – brigada. Kai kurie kariniai sprendimai universalūs, jie sukuriami ir užmirštami – būtent taip nutiko makedoniškos falangos atveju: ją daugiau negu po tūkstantmečio bandė atkartoti ispanai, visiškai nesigilinę, autentišką jos veikimą. Taigi karyboje galiausiai spontaniškai prieinama prie tų pačių sprendimų.

Eksperto komentaras parengta pagal trečiajame „Klasikų klube“ vykusią politologo dr. Deivido Šlekio paskaitą „Antikos pamokos moderniai karybai“.